Ačiū Jums, sengalvėlės

Kovo 20 dieną Dieveniškių ,,Ryto“ vidurinėje mokykloje jau šeštus metus tęsiasi graži tradicija, kai močiutės, palikusios namuose kasdieninius rūpesčius, atskuba pas savo mylimus anūkus.
Močiutės nekantriai laukia šios šventės, nes jos jaučiasi reikalingos, nepamirštos ir mylimos. Čia jos gali pabendrauti, pasidžiaugti anūkais, bei jų darbais. Todėl kasmet į šventę susirenka vis daugiau močiučių.
Šiemet šventę surengėme kovo mėnesį. Pradinių klasių mokiniai su meile dainavo, šoko, vaidino, deklamavo eilėraščius, skirtus močiutėms. Mažųjų dainos ir eilės sugraudino ne vieną močiutę. Jos nubraukė ne vieną džiaugsmo ir laimės ašarą. Įsidrąsinusios sengalvėlės net pačios dainą uždainavo. Mūsų močiutės įrodė, kad ne metai svarbiausia. Septyniasdešimtmetė senolė greičiau įveikė užduotis negu dešimtmetis anūkas.
Močiutės turėjo progą prisiminti savo vaikystę ir papasakoti apie ją savo anūkams.
Šventei baigiantis, vaikai padovanojo močiutėms savo rankomis padarytas dovanėles.
Po šventės močiutės, vaikai ir mokytojos susėdo prie vaišių stalo. Tęsėsi nuoširdūs pokalbiai ir įdomūs pasakojimai. Mokyklos direktorė Lolita Mikalauskienė linkėjo močiutėms sveikatos, o jų vaikaičiams – būti geriems ne tik per šventes, bet ir kiekvieną dieną.
Smagios ir šviesios buvo šventės akimirkos. Šią gražią tradiciją reikėtų tęsti. Kadangi gyvenimas sparčiai lekia pirmyn, o mūsų tėvai labai užsiėmę, nebeturi laiko bendrauti su savo vaikais, kartu pažvelgti į protėvių albumą. Senas žmogus užmirštamas, o juo labiau jo rankdarbiai, patarimai. Nuo pat mažens reikia skatinti kurti kažką gražaus, įrodyti sau ir aplinkiniams, kad yra dalykų, kurie nesikeičia, yra vertybių, kurių nepajėgs sunaikinti nei laikas, nei žmogiškas egoizmas. Žmonės neturėtų taikstytis su žiaurumu, abejingumu, neturėtų atitrūkti nuo kadaise šventais laikomų dalykų.
Močiučių šventė – puiki proga vaikams daugiau sužinoti apie senolių gyvenimą, parodyti jiems meilę, pajusti nenutrūkstamą ryšį su dvasiniu protėvių pasauliu.
Geriausi šventės vertintojai buvo vaikai ir močiutės. Šventė pavyko puikiai, nes ir anūkų ir močiučių akyse matėme džiaugsmą, laimę.
Gražu, kai senas ir mažas eina kartu, įsikibę vienas į kitą, kai vienas kitą supranta ir girdi.

 

Dieveniškių ,,Ryto“vidurinės mokyklos pradinių klasių
mokytoja  metodininkė Irena Ardišauskienė