Atrasti-pažinti niekada nevėlu

Naujieji mokslo metai Baltosios Vokės Elizos Ožeškovos gimnazijos mokiniams tapo naujos pažinties pradžia. Vykdydami Tautinių mažumų departamento dalinai finansuojamą projektą „O buvo taip...“, mokiniai su mokytojomis išsiruošė į tolimą kelionę Panemune. Šis projektas – jau trečiasis bendras, Baltosios Vokės Elizos Ožeškovos ir Varėnos rajono V. Krėvės gimnazijų bendradarbiavimo projektas. Jo tikslas – skatinti Lietuvos mokyklų skirtingomis mokomosiomis kalbomis tarpkultūrinį bendradarbiavimą, dialogą bei ugdyti mokinių pilietiškumą.

Rugsėjo 19-20 d. keliavome ten, kur buvo pastatytos pirmosios pilys, saugojusios Lietuvą nuo kryžiuočių puolimų dar XIII - XV a.. Informaciją apie lankomas vietoves rinko ir pristatė savo bendramoksliams patys mokiniai. Pirmoji stotelė – Raudondvaris. Ant aukšto Nemuno kranto čia kadaise stūksojo pilis, gynusi Lietuvą nuo priešų antpuolio. Toliau „kalnų miestelis“ Vilkija, žymus tuo, kad čia buvo įkurta pirmoji Lietuvos muitinė prie Nemuno. Keliaudami toliau pasiekėme Seredžių, miestelį Nemuno ir Dubysos santakoje. Kopėme į piliakalnį, vadinamą Palemono kalnu. Kiekvienas aplankytas miestelis, vietovė privertė žavėtis gražiais gamtos vaizdais, puoselėjamu ir saugomu kultūros paveldu. Nejučiomis prisiminėme E. Mieželaičio eiles ,,Kaip Lietuva prie Nemuno stovėjo, taip tebestovi ir toliau stovės“.

Toliau maža ir jauki Veliuona, garsi paminklu Vytautui Didžiajam, išlikusiu nuo tarpukario. Kilome į Raudonės pilies bokštą, nors jo aukštis tik 33 m., bet pakilti į jį yra tikras iššūkis. Panemunės pilyje stebėjomės didele dvaro virtuve, o į aukštą šios pilies bokštą išdrįso pakilti tik patys drąsiausieji.

Antrąją savo kelionės dieną pirmiausia pasveikinome Baltiją, o vėliau laiką skyrėme mažai žinomai Kretingai. Šis miestas tampa tikru atradimu: įspūdinga miesto įkūrimo istorija, Tiškevičių rūmai su nuostabiu žiemos sodu, puikiai apibūdina Lietuvos dvarų tradicijas ir gyvenimo būdą. Prie Kretingos bažnyčios mūsų laukė staigmena: netikėtas susitikimas su Broliu Astijumi, kuris sužinojęs, kad esame iš Šalčininkų, prašė perduoti labų dienų Šalčios žemei ir savo senai bičiulei, Šalčininkų rajono tarybos narei, Jolantai Butkevičienei. Kretingoje apsilankėme Pranciškonų vienuolyne, apie kurio praeitį mums papasakojo gidė Diana. Bene didžiausias kelionės iššūkis – kilimas į Kretingos bažnyčios bokštą. Bet mes jį įveikėme!

Šios kelionės metu pamatėme, pažinome ir iš naujo pamilome savo gimtąją Lietuvą. Kiek dar neatrastų vietovių, nepažintų kelelių...

Laima Narodovskaja,
istorijos mokytoja, projekto autorė ir vadovė