Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena

Prieš 111 metų, 1904 m. gegužės 7-ąją, specialiu caro administracijos įsaku Lietuvoje buvo panaikintas 40 metų (1864–1904) trukęs kalbos, knygų leidybos, spaudos ir laisvo žodžio draudimas.

1863–1864 m. sukilimo prieš rusų caro valdžią pasekmės – vykdomas nutautinimas: buvo uždrausta spausdinti ir įvežti lietuviškas knygas lotynišku raidynu, lietuvių kalba panaikinta mokyklose ir valstybinėse įstaigose. Visa spauda turėjo būti spausdinama rusiškais rašmenimis, vadinamąja „graždanka“. Už lietuviškų knygų platinimą buvo baudžiama areštu, kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, piniginėmis bausmėmis.  Net ir už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės. Anot žymaus Lietuvos istoriko Antano Tylos, per visą spaudos draudimo laikotarpį į Sibirą ar kitas vietas apytikriai buvo ištremti 157 knygnešiai, areštu ir kalėjimu buvo nubausti 903 pasipriešinimo dalyviai.

Tačiau Lietuvos visuomenė aktyviai priešinosi lietuviškos spaudos draudimui. Lietuviškos knygos buvo spausdinamos Mažojoje Lietuvoje, Prūsijoje, Lenkijoje, Jungtinėse Valstijose, lietuviškos knygos ėjo iš rankų į rankas. Tarp knygų platintojų, vadinamų knygnešiais, buvo ir kaimiečių, ir kunigų, ir pasauliečių inteligentų. Kūrėsi knygnešių draugijos. Pirmąją sukūrė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Jo įgaliotinis Prūsijoje, Tilžės katalikų bažnyčios dekanas Jonas Zabermannas rūpinosi ten spausdinamais leidiniais ir išsiuntinėdavo juos pasienyje gyvenantiems kunigams, kurie jas siųsdavo į Lietuvos gilumą. Po dvejų metų Rusijos valdžiai susekus šią organizaciją buvo nubausta 17 asmenų, keletas paleista. Tarp kaltinamųjų buvo kunigų, ūkininkų amatininkų.

Vidurio Lietuvoje veikė Garšvių knygnešių draugija, kuriai vadovavo žymūs knygnešiai Jurgis Bielinis ir Kazys Ūdra.  Su draugija bendradarbiavo 45 knygų platintojai. Jie iš pasienio atvežtas knygas išvežiodavo po visą regioną – nuo Tilžės iki Panevėžio ir toliau.

Pietvakarių Lietuvoje (centras – Marijampolėje) veikianti „Sietyno“ draugija, kurią steigė patriotiškai nusiteikę gimnazijas lankę jaunuoliai, bendradarbiavę lietuviškoje periodikoje, leidžiamoje Rytprūsiuose ir kitur, siekė ne tik gabenti ir platinti knygas, bet ir steigti bibliotekėles bei  šviesti visuomenę.

Švietėjiško pobūdžio buvo ir Šiaurės Lietuvos „Atgajos“ draugija. Tarp jos organizatorių buvo mėgstantys liaudies dainas studentas Liudas Vainekis, ūkininkaičiai Matas Slančiauskas, Jonas Trumpulis, Augustinas Baranauskas. Jų politiniai siekiai – tautinės sąmonės gaivinimas, švietimo platinimas, tautosakos rinkimas bei knygų platinimas.

Buvo ir kitų žymesnių uždraustos literatūros platinimo draugijų: „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“, „Artojų“, „Žvaigždės“ ir kt.

Uždraustieji leidiniai buvo nešami per sieną ir platinami po visą Lietuvą. Visi įtarimą keliantys keliautojai buvo tikrinami pasienyje ir atokiuose rajonuose, buvo daromos kratos namuose, turguose ir mugėse pas prekiautojus. Didžioji dalis konfiskuotų leidinių buvo sudeginta arba kitaip sunaikinta.

Nors spaudos draudimo padaryta žala buvo milžiniška, tačiau kova dėl lietuviškos spaudos sustiprino lietuvių pasitikėjimą savimi, suvienijo lietuvių tautą, prikėlė ją naujam gyvenimui. Atgavus spaudą Lietuva pamažu žengė į tikrą kultūrinį atgimimą.

Parengė Rūta Balionienė pagal Antano Tylos straipsnį „Lietuvių spaudos draudimas: Lietuvos knygnešiai, jų politinė ir kultūrinė reikšmė“ (http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/leidiniai/knygnešiai.lt.htm)