Levandomis kvepianti draugystė išplaukia į svajonių uostą

Gruodžio 20 d. jubiliejinį penktąjį kartą startavo LRT pristatomas socialinis projektas „Draugystė veža“. Įrodantis, kad tikrai bendrystei nesvarbus amžius, lytis, ūgis ar kiti mūsų ypatumai. Svarbiausias tas nematomas tarp žmonių užgimęs dvasinis ryšys, įveikiantis kliūtis, griaunantis sienas, laužantis stereotipus, nepaisantis jokių ribų. Taigi, nedelskite, pildykite anketą (https://www.lrt.lt/projektai/draugysteveza) ir dalyvaukite!

Šios nuostabios iniciatyvos įkūrėja, puoselėtoja arba, tiesiog, Mama Žydrė Gedrimaitė džiaugiasi, kad „pirmųjų kartų“ projektas išpopuliarėjo ir pasiekė savo tikslą – tapo svarbus visiems žmonėms, ne tik neįgaliesiems. Nes draugystė ne tik veža, ji skrieja lėktuvais. Šių metų naujovė – aštuoniolika atrankos porų (draugų su negalia ir be jos) per 6 atrankines keliones aplankys ne tik gražiausias Lietuvos gamtinio turizmo vietas, bet ir regioninius, nacionalinius parkus bei šalies tautines mažumas.

Užburiančią kelionių magiją jau patyrė pirmosios 3 projekto poros.

Ukmergiškiai Vida ir Darius Svetlikauskai. Ne tik geriausi draugai, bet ir sutuoktiniai, kurių draugystė tęsiasi jau 18 metų. Darius serga cukriniu diabetu. 2016-aisiais jam buvo persodintas žmonos Vidos inkstas. Pora darniai dalinasi ir buitimi, ir laisvalaikiu: žiemą mėgsta skaityti, pasivaikščioti miške. Vasarą pora stengiasi keliauti po Lietuvą. Svajoja „išmaišyti“ pasaulį. Taip pat jie dalyvauja asociacijos „Gyvastis“ veikloje. Sutuoktiniai be galo džiaugėsi šios kelionės patirtimi ir jautėsi tarsi atradę naują šeimą.

Žemaūgė Sandra Ragaišytė ir jau 15 metų jos didysis draugas Vytautas Vanagas iš Utenos. Sandrai prireikė daug valios kaunantis su sunkumais, nugalint baimes. Ir jai pavyko. Jau penkti metai ji yra Utenos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė, Utenos neįgaliųjų reikalų komisijos pirmininkė prie Utenos tarybos, aktyviai vykdo socialinę veiklą. Už pripažinimą savo krašte dėkinga dviem žemiečiams dvasininkams. Vytautas dalyvavimą projekte vadina dovana, kokios dar niekada nėra gavęs. Jaučiasi labai daug laimėjęs. Kai susipažįsti su tokiais fantastiškai stipriais žmonėmis net sunku pasakyti, kas iš tiesų turi negalią. O draugo parama sunkią vienatvės akimirką ir yra didžiausia dovana!

Kauniečiai Vitalija ir Darius Važgauskai. Vitalija apie tai, kad serga išsėtine skleroze, sužinojo, kai jau buvo gimusi dukrytė. Fausta augo, Vitalijos liga progresavo, tačiau jos nepalaužė. Išskirtine stiprybe spinduliuojanti moteris yra įsitikinusi, kad reikia ne sielvartauti dėl to, ko negali, o džiaugtis tuo, ką gali. „Gyvenimas yra gražus, kiekviena akimirka yra graži, gyventi reikia šia diena. Aplinka yra tavo veidrodis, ką pats ištransliuoji, tą ir gauni...“. Vyras Darius Vitalijos ligos neišsigando. Juk liga pažeidė kūną, bet stiprios sielos ji nepajėgi įveikti. Už tai, kad Vitalija tokia išmintinga, kantri, ir už tai, kad ji tiesiog yra, ją kelionėje ištikimai ir santūriai lydi Darius. Nes tikrai meilei žodžių nereikia.

Ši, nors ir gerokai gyvenimo papurtyta, bet labai smagi kompanija pirmąją kelionės dieną aplankė vieną seniausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos totorių gyvenviečių – 40 Totorių kaimą. Kaip pasakoja legenda belaisviai totoriai, apgyvendinti Trakų kunigaikštystėje, iš kunigaikščio Vytauto gavo privilegijų – išlaikyti savo tikybą ir papročius. Jiems buvo leista ir paprotinė daugpatystė. Vienas totorius, čia apgyvendintas, turėjo keturias žmonas. Kiekviena jų pagimdė jam po 10 sūnų – iš viso 40 vaikų. Nuo to ir kilo kaimo pavadinimas. Totoriai čia gyvena iki šiol. „Draugystė veža“ dalyviai 40 Totorių kaime su gerb. Fatima ir teta Raja gamino koldūnus, sužinojo tradicijas, papročius, aplankė išlikusią mečetę. „Draugiečiai“ vieningai nusprendė, kad skanesnių koldūnų gyvenime nėra ragavę. O Sandra buvo maloniai nustebinta, kad visai maža Lietuvoje gyvenančių totorių bendruomenė yra tokia nuoširdi, mylinti ne tik savo tautiečius, bet ir šalį, kurioje gyvena.

Kitas kelionės taškas – Dieveniškių regioninis parkas. Tai Lietuvos pusiasalis, iškyšulys, apendicitas ar net Vatikanas. Tiek pavadinimų turi kraštas Šalčininkų rajone, iš trijų pusių yra apsuptas Baltarusijos. Ten nepateksi be asmens dokumento. Parkas įsteigtas siekiant išsaugoti ir tvarkyti kultūros ir gamtos požiūriu vertingus Dieveniškių kraštovaizdžio, etnokultūrinius kompleksus. Dieveniškių krašte gausu archaiškų rėžinių kaimų, kuriuose pasijauti lyg patekęs į senovės lietuvių gyvenimą. Parke įrengta aiški informacinė sistema, todėl visus objektus labai lengva rasti. Kelionės dalyviai parko Direkcijoje buvo išmokyti žvakes sukti, gavo daug vertingos informacijos ir yra pasiryžę čia dar sugrįžti bei apžiūrėti kiekvieną šio krašto kampelį.

Tikras atradimas Dieveniškių parke – autentiškai atkurta dzūkiška kaimo turizmo sodyba „Po vienu rūmu“. Tai pirkia su tvartu po vienu stogu. Aukšti senoviniai slenksčiai, žemos lubos, maži langeliai. Namas ekologinis, rąstinis, šiltas ir jaukus. Įdomus ir mažasis sodybos muziejus. Kieme čiurlena Gaujos upelis, o iki Poškonių tvenkinio 600 metrų. Viešnagė šiame sename name, kuriame dar iki 2005 m. be elektros, vandens, „ant aslos“, tik su senovine krosnimi gyveno moteris, dalyviams paliko didelį įspūdį. Štai Vida sakė, kad daug kuriuos dalykus ji pamatė tarsi iš naujo, nors pati esanti dzūkė.

Antrąją kelionės dieną „Draugystė veža“ aplankė vieną gražiausių Šalčininkų žemės, Vilniaus krašto ir Lietuvos lankytinų objektų – Balinskių dvarą Jašiūnuose. Renovuotuose rūmuose organizuojami renginiai, konferencijos, veikia muziejus. XIX a. pabaigoje Jašiūnų dvaras buvo kultūros ir inteligentijos traukos centras. Čia viešėjo Stanislavas Jundzilas, Ignas Domeika, Tomas Zanas, Antonis Edvardas Odinecas bei kiti žinomi visuomenės veikėjai. Vienu iš jų buvo Julijus Slovackis, Jašiūnuose patyręs nelaimingą meilę Liudvikai Sniadeckai. Todėl Jašiūnų dvaro parke atsirado Juliajus Slovackio pievelė, kurioje jis pasodino beržą, o „Kordiano" I akto veiksmas vyksta kaip tik Jašiūnuose. Šiandien galima ne tik aplankyti XIX a. rūmus, bet ir pasivaikščioti gražiai renovuoto parko takais. Projekto dalyviams ypatingai pasisekė su gidu Kazimiežu, kurio galvoje tiek istorijų, neaprašytų jokiuose vadovėliuose! Ir dar jie sužinojo, kaip atskirti lietuvę raganą nuo slavės, žemaitės ar čekės! Poros taip pat džiaugėsi, kad dvaras puikiai pritaikytas neįgaliųjų lankymuisi.

Toliau „Draugystė veža“ kompanijos laukė neįprastas pasivaikščiojimas ... po didingus Pavlovo respublikos dvaro griuvėsius. Prieš beveik 250 metų mažąją Pavlovo respubliką, atskirą valstybę valstybėje, įkurtą didiko, kunigo Povilo Ksavero Bžotovskio, buvo pripažinęs Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Deja, žlugus Abiejų Tautų Respublikai, nuo žemės paviršiaus buvo nušluota ir Pavlovo respublika. Dvaras gyvavo iki pat XX amžiaus vidurio, tik karo metais sudegė.

„Draugystė veža“ keliautojai ypatingai dėkingi nuostabios vietos „Levandų uosto“ kapitonui, bocmanui ir jungai už nerealius potyrius, už laiką, kvapą, pamokas, šiltą priėmimą, arbatą ir dovanas! Levandų uostas – Dano ir Aurelijos Arlauskų šeimos širdies ir proto vaisius. Pirmasis levandos krūmelis pasodintas 2013 m. Dabar čia – 3000 levandų krūmelių, taip pat gausiai žydi šeimininkų sodintos rugiagėlės.. Svaiginantis levandų kvapas ir daug daug šviesos bei šilumos... Projekto dalyviai patys darė aromatines širdeles, klausėsi visokių stebuklingojo gėlių vandens gaminimo paslapčių, apie kurį žinojo ir kuriuo naudojosi grožio deivės Nefertitė bei Kleopatra. Pageidaujantys iš Levandų muziejaus pašto gali išsiųsti laišką ar pasvajoti Česlovo Milošo pavėsinėje. Vida neįstengė žodžiais apsakyti patirtų įspūdžių. Nuostabu, kad Šalčininkuose gyvena, dirba ir kuria be galo savam kraštui atsidavę žmonės, tokį entuziazmą retai tenka sutikti. O Vytautui, kaip tikram kaimo žmogui, pasirodė visiškai nesuprantama, kaip šiai charizmatiškai sutuoktinių porai kilo mintis pievoj uostą pastatyti! Tikrai yra ko pasimokyti.

Iš Levandų uosto projekto poros „atplaukė“ į galutinį kelionės uostą – Šalčininkų kultūros centrą, puoselėjantį etninę kultūrą, mėgėjų meną, kuriantį menines programas, plėtojantį švietėjišką (edukacinę), pramoginę veiklą, besirūpinantį rajono bendruomenės kultūriniais poreikiais, organizuojantį profesionalaus meno sklaidą. Čia „draugiečiai“ seniausiu būdu gamino iš vaško žvakeles, iš šiaudų darė angeliukus, dekoravo kalėdinius meduolius, rašė laiškus Kalėdų Seneliui, sakė jam eilėraštukus. Ir kaip išprotėję šoko aplink Kalėdų eglutę!

Ar po šios kompanijos nuotykių kas nors dar abejoja, kad draugystė, oi, kaip veža!

Kelionės dalyvių įspūdžius ir draugystės istorijas kviečiame pamatyti nuo sausio 31 d. antradieniais – ketvirtadieniais portale www.lrt.lt ir penktadieniais LRT televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“.

Trys laimėtojų poros bus išrinktos balsuojant portale www.lrt.lt vasario 7-14 dienomis ir paskelbtos nacionalinės „Eurovizijos“ finale. Gegužės mėnesį laimėtojų laukia nereali dovana – kelionė į Olandiją bei galimybė gyvai stebėti Lietuvos ir kitų šalių atstovų pasirodymus Eurovizijoje.

Iniciatyvos „Draugtystė veža“ organizatoriai: VšĮ „Turizmo plėtros institutas“, Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Ištikimi akcijos draugai: Superkelionės.lt ir BSS grupė, LRT. „Draugystė veža“ komanda nuoširdžiai dėkoja Šalčininkų rajono savivaldybei už maitinimą ir nakvynę kelionės metu!


Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/draugysteveza/



 Indrė Radžiukynienė