Šalčininkų rajono miestų vardų kilmė ir kirčiavimas

Iš kur atsirado mūsų gyvenamųjų vietovių pavadinimai? kas sugalvojo vienokį ar kitokį vietovės vardą ir kodėl? Kiekvienas bent kartą esame susimąstę apie tai. Vietovardžiai – neatsiejamas tautos, kultūros ir paveldo elementas, kuris padeda atsekti istorinę raidą ir išaiškinti kilmę. Lietuvių kalboje tikriniai gyvenviečių, miestų objektų (t. y. gatvių, skersgatvių, aikščių ir kt.), vandens telkinių ar miškų ir kiti bet kokios geografinės vietos vardai vadinami toponimais. Toponimika yra viena iš onomastikos (aut. pas. lingvistikos šaka, kurios tyrimo objektas yra tikriniai vardai) krypčių, kuri taip pat gali būti išskirstyta į smulkesnes kryptis. Pagrindinėmis yra hidronimika (upių, ežerų, pelkių, jūrų ar bet kokio kito vandens telkinio vardai), oikonimika (gyvenamųjų vietovių vardai), oronimika (kalnų vardai) ir drimonimika (miškų ir girių vardai).

Pagal savo kilmę, dažniausiai vietovardžiai gali būti skirstomi į asmenvardinius ir vandenvardinius, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie yra kilę iš gamtos objektų pavadinimų. Asmenvardiniai vietovardžiai – tai gyvenamųjų vietų vardai, kurie kilo nuo asmens vardo, pavardės ar pravardės, kuris toje vietovėje gyveno ar ją įkūrė. Šiam tipui priklauso Šalčininkų rajone esantis Eišiškių miestas.

XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Eišiškės jau laikomos vienu svarbiausių LDK miestų. Gyvenvietės pavadinimas minimas nuo XIV a., todėl galima pastebėti, kad įvairiuose šaltiniuose, kuriuose aptinkamas miesto vardas, pavadinimo užrašymai įvairuoja: Eykschissken 1387 m., Eyksiskindorffe 1387 m., Eysisken 1387 m. Panašių užrašymų yra išlikę ir iš vėlesnių amžių, pavyzdžiui, Eyxyszki 1492 m. Taip pat buvo rasti vardo variantai be priebalsio k, pvz.: Ejszyszki 1400 m., Eyszyszki 1784 m.

Anot A. Vanago, informaciją kurią pateikia Lietuvos metraštis, kad Eišiškes įkūrė Eikšys ar Eišys, žinomas to meto Lietuvos didikas, galima laikyti patikima, tik tai autorius knygoje nurodo, kad šis istorinis asmuo gyvenęs ne XI a., kaip teigia metraštis, o XIV a. viduryje. Eišiškių miesto vardas – vienas rečiausių atvejų, kai iš labai senų laikų yra žinomas asmenvardis, davęs pradžią gyvenvietės vardui. Knygos autorius teigia, kad remiantis visomis žiniomis, nedera daryti išvados, jog Eikšys yra miesto įkūrėjas, nes gyvenvietė galimai buvo jau ir anksčiau, o XIV a. viduryje buvo pavadinta savininko vardu. Taigi Eišiškių miesto vardas yra priesagos –iškės vedinys iš asmenvardžio. Vietovardis kirčiuojamas pagal 1-ąją kirčiuotę, visuose linksniuose išlaikoma ta pati kirčio vieta:

Vardininkas: Eĩšiškės
Kilmininkas: Eĩšiškių
Naudininkas: Eĩšiškėms
Galininkas: Eĩšiškes
Įnagininkas: Eĩšiškėmis
Vietininkas: Eĩšiškėse

Kita grupė vadinamieji vandenvardiniai vietovardžiai – gyvenamųjų vietų vardai, kilę nuo upės, ežero ar kitokio vandens telkinio pavadinimų. Lietuvoje tokių vietovardžių gana nemažai. Šiai grupei priskiriami Šalčininkų ir Baltosios Vokės miestai, esantys Šalčininkų rajone.

Baltóji Vókė – vardą gyvenvietė gavo iš upės vardo Vókė. Tačiau prie upės atsirado net kelios gyvenvietės, kurios gavo tos pačios upės vardą. Ilgainiui, norint atskirti vieną gyvenvietę nuo kitos, prie pavadinimo imta pridėti pažymimuosius žodžius: Mūri̇̀nė Vókė, Trãkų Vókė, Juodóji Vókė, Baltóji Vókė. Taigi miesto pavadinimas Baltóji Vókė yra sudėtinis vietovardis iš žodžio baltas, nusakančio spalvą ir upės vardo Vókė, be papildomų darybos priemonių. Vietovardis kirčiuojamas pagal 1-ąją kirčiuotę:

Vardininkas: Baltóji Vókė
Kilmininkas: Baltõsios Vókės
Naudininkas: Báltajai Vókei
Galininkas: Báltąją Vókę
Įnagininkas: Baltą́ja Vóke
Vietininkas: Baltõjoje Vókėje

Šal̃čininkų miesto vardas pirmą kartą paminėtas 1311 m. Dusburgo kronikoje, kai miesto apylinkės buvo nusiaubtos kryžiuočių. Vietovardis yra priesagos –ininkai vedinys iš upės vardo Šalčia ir dėl to priskiriamas vandenvardinių vietovardžių grupei. Vandenvardinės kilmės miestų ir kaimų vardų, su priesaga –ininkai Lietuvoje yra pakankamai nemažai, pavyzdžiui, Angininkai k. Alytaus r. – iš ežero vardo Angys, Ilgininkai k. Varėnos r. – iš ežero vardo Ilgis ir kt. Vietovardis kirčiuojamas pagal 1-ąją kirčiuotę:

Vardininkas: Šal̃čininkai
Kilmininkas: Šal̃čininkų
Naudininkas: Šal̃čininkams
Galininkas: Šal̃čininkus
Įnagininkas: Šal̃čininkais
Vietininkas: Šal̃čininkuose


Straipsnis parengtas remiantis A. Vanago knyga „Lietuvos miestų vardai“ Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas Vilnius 2004, Vietovardžių žodynu (http://vietovardziai.lki.lt/), Dabartinės lietuvių kalbos žodynu (http://lkiis.lki.lt/dabartinis)
Agneška Lukaševič