Vaikystė vyturiais plasnoja

Regėjau vienąsyk kaip skrido vaikas. Prieš tai jis žaidė vienas sau, kažką kalbėjo, statė, įrodinėjo, ginčijosi, barės. Staiga pašoko, griebė baltą plunksną, kuri styrojo įsmeigta į smėlį, sušuko: „Jeigu taip – aš išskrendu!“
Ir ką jūs manot – jis tikrai išskrido.
Visi mes išskrendame iš vaikystės.
 (Just. Marcinkevičius)

Taip ir mūsų darželio vaikai kaip tie paukščiai, rudeniui atėjus, ima ir išskrenda. Išskrenda, palikdami savo mažuosius draugus, rūpestingąsias auklėtojas, mylimus žaislus. Šį pavasarį, darželio kiemelyje pražydus alyvoms, o vyšniom barstant baltus žiedlapius, mes atsisveikinsime su dvidešimt keturiais savo auklėtiniais. Iš mažučių, gležnučių, silpnučių jie tapo dideliais, išmintingais ir sumaniais. Šiandien jiems ankšta darželyje - vilioja nesibaigiančio pažinimo kelias, begalinis troškimas tobulėti.
- Mes ilgėsimės savo mažų žmogučių, - sako absolventų auklėtojos Tatjana Laketčenko, Aušrelė Gusevičienė, Lilija Jasiukaitienė, Janina Radevič. - Pasigesime skambaus jų juoko, linksmo klegesio ir net padūkėliškų išdaigų. Todėl nesakome sudie - sakome iki pasimatymo!
Mes lauksime jų ateinant vėl ir vėl, kad pasidžiaugtumėme sėkme, kantriai išklausytumėme apie patirtas vaikiškas nuoskaudas, saugotumėme patikėtas paslaptis. Jie visuomet išliks mūsų darželio vaikais, net kai ir užaugs. Neįkyriai, akies krašteliu stebėsime jų veiklą - didžiuosimės pasiekimais, džiaugsimės gražiais poelgiais, nuveiktais gerais ir prasmingais darbais.
Visiems mūsų šauniems vaikučiams - vyturiukams, išauginusiems ir skrydžiui išskleidusiems tvirtus sparnelius tradiciškai tariame:
- Skriskite, „vyturėliai“, ir tegu saulė nušviečia jūsų kelią!

Šalčininkų lopšelio – darželio „Vyturėlis“
direktorės pavaduotoja ugdymui
Rima Stankevičiūtė