Paroda „1863 metų sukilimo ženklai A. Grottgerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lituania“

                                                                                              

2013 m. spalio 11 d. – lapkričio 22 d.
Šalčininkų rajono savivaldybė
Vilniaus g. 49, Šalčininkai

Atidarymas: 2013 m. spalio 11 d. 15 val.

Organizatoriai:
Lietuvos dailės muziejus
Lenkijos institutas Vilniuje
Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centras

Partneris:
Krokuvos nacionalinis muziejus

 

Jis pasauliui neparodė nedraugų, priešų; bet parodė baisesnį dalyką: parodė nelaimes, pralaimėjimus, nusikaltimus, po kurių vien tik istorija ir žmonija pažįsta tuos priešus. Šioje poemoje, „Varsovijos“ tęsinyje, jis parodė: štai, pažvelkite, kas mes esame ir kaip su mumis pasielgta. Užsienietis, pažvelgęs į šiuos paveikslus, pajus užuojautą dėl nelaimės, taip pat pasmerks tuos, kuriems Grottgeris skyrė žodžius „vargas jiems“.

Kelių Grottgerio serijų darbai natūraliai tarpusavyje susiję dvasia, yra monumentalios vertės, taip pat nacionalinės, kaip ir meninės, kiek lenkams, tiek ir visam civilizuotam pasauliui. Jie priklauso didžiosioms širdžių ir visuomenių tragedijoms. Beveik visi šiuose paveiksluose nupiešti žmonės yra tipiniai, o gamtovaizdžiai, miškai, daugybę kartų tarnavę fonu, yra neįtikėtinai nuostabūs.“ Viena, 1888 m. kovas, Alfredas Szczepańskis.

 

Arturas Grottgeris (1837–1867)
Lithuania, 1864–1866

Politinius įvykius Lenkijoje, po kurių sekė 1863 m. sukilimas Lenkijos Karalystės žemėse ir Lietuvoje, Arturas Grotteris stebėjo iš Vienos. Nedalyvauti mūšiuose jį įkalbėjo draugai. „Taigi jis liko, – pasakojo Marcelis Krajewskis, – ir tragiškoms kovoms dėl laisvės skyrė amžiną, nuostabų savo sukurtą liudijimą.“ 1861 m. rudenį Grottgeris nupiešė ciklą „Varšuva I“, paremtą įvykiais, susijusiais su arkivyskupo Fijałkowskio laidotuvėmis, kuriame perteikė visuomenės patriotinės egzaltacijos nuotaikas ir augantį nusiteikimą kovoti prieš agresorių. Paskatintas ciklo reprodukcijų populiarumo, 1862 m. dailininkas nupiešė antrą variantą, vadinamą „Varšuva II“. Po metų, paveiktas jį pasiekusių naujienų iš jau sulikimo apimtų, rusų užgrobtų žemių, sukūrė ciklą „Polonia“, kuriame simboliniais paveikslais parodė kovojančios tautos drąsą ir dramą.

Po žlugusio sukilimo dailininkas nusprendė iliustruoti Lietuvoje vykusias kovas, daugiausia vykusias tenykštėse giriose. Išlikę eskizai ir piešiniai, taip pat kūrinių sąrašas, perbrauktas paties Grottgerio ranka, leidžia atsekti šio darbo kūrimo eigą ir jo teminės koncepcijos evoliuciją – nuo simbolinės įvykių, kuriuose dalyvauja kolektyvinis veikėjas, kovojantis miško gilumoje, sintezės iki pasakojimo, kurio pagrindinis veikėjas – sukilime dalyvaujantis Lietuvos girininkas ir kuriame miškas iš dalies netenka savo, kaip subjekto, reikšmės.

Ciklas prasideda kartonu „Giria“, nupieštu 1864 metais. Jis buvo sumanytas kaip prologas pirminiam ciklo variantui, bet nepakeistas paties dailininko buvo įtrauktas į „Lituaniją“. Jame vaizduojamas nepaliestas miškas, kokį aprašė Adomas Mickevičius „Pone Tade“, bet su pakilusia tarp medžių, lėtai sklendžiančia mirties šmėkla – kruvinų įvykių pranaše. Kitame paveiksle – „Ženklas“ – matome sceną, vykstančią girininko namuose. Jis pasirengęs vykti į kovą, bet, belaukdamas signalo, iš nuobodulio besėdėdamas užmigo. Jį žadina žmona, išgirdusi beldimą į langą. Trečiame kartone pavaizduota sukilėlių būrio priesaika, duodama naktį miško aikštelėje. Tai kompoziciškai pakeistas „Maldos prieš mūšį“ variantas iš pirmos ciklo versijos. Pasakojimas apie sukilėlius kulminaciją pasiekia piešinyje „Mūšis“, kuriame pagrindinis veikėjas, kartu su savo draugais, puola nematomą, likusį už kompozicijos kadro, priešą. „Dvasia“ žiūrovą nukelia atgal į girininko trobą, kur žmona gamina švinines kulkas karabinams ir kur jos vyras, kritęs kovoje, grįžta kaip šmėkla. „Vizija“ – tragedijos epilogas. Čia girininko žmona vaizduojama Sibiro kasyklos požemiuose, kai jai apsireiškia Dievo Motina iš Jasna Guros paveikslo.

Grottneris dviejuose paskutiniuose kartonuose aiškiai atitolo nuo pirminio sumanymo, kuriame norėjo pavaizduoti apsuptą lenkų pulką ir sukilėlių mirtį priešų padegtoje girioje. Jie nublanko prieš moterį – kovos ir nelaimės draugę, įasmeninusią sukilusios Lenkijos moterų likimą, kuriai dailininkas suteikė savo sužadėtinės Wandos Monné bruožus.

Cikle „Lituania“, kaip ir ankstesniuose cikluose, nėra tiesioginių sąsajų su sukilimo didvyriais, todėl jis savo iškalba buvo universalus. Šio ciklo paveikslai leido bet kuriai lenkų šeimai, įsitraukusiai į sukilimą, susitapatinti su nupieštų veikėjų likimais.

Šio ciklo kartonai, siejantys romantizmo poetikos elementus – heroizmą, tragizmą, idealizmą ir misticizmą – su realizmu formos, pedantiškai ir be klaidų pavaizduotos piešiniais, nepaprastai išjausta šviesotamsa bei plačia, tapybiška juodos ir baltos spalvų tonų palete, kuriuose vartojama besikeičianti dramaturgija ir nuotaikų gradacija, apeliuojama į jausmus, įtaigūs ir iškalbūs, tapo, kaip ir ankstesni ciklai bei vėliau sukurtas „Karas“, svarbiausiais lenkų patriotinio meno kūriniais. Paveikslai išpopuliarėjo ir plačiai išplito, jų reprodukcijos per nacionalinį gedulą pateko į tūkstančius lenkų namų, įgaudamos pozityvią funkciją, panašiai kaip tuomet nešiojami juodi drabužiai ir geležiniai papuošalai. Jie Grottgeriui pelnė „nacionalinio meno didžiojo sukilėlio“ vardą.

Dailininkui esant gyvam, „Lituania“ eksponuota Lvove, Krokuvoje, aplankė daugybę lenkų aristokratų rūmų ir bajorų dvarų. Išvykęs į Prancūziją, Grottgeris ją rodė 1867 metų pavasarį lenkų išeivijai „Hôtel Lambert“, o prancūzų žiūrovams – Goupile’io galerijoje ir Pasaulinėje parodoje. Visur susilaukė liaupsių, ją gyrė Jeanas Gérôme’as, bet niekas jos nenupirko. Po Grottgerio mirties, 1869 m. ciklą įsigijo Krokuvos dailės mylėtojų draugija (KDMD), kuri dar prieš trejus metus atmetė Grottgerio pasiūlymą eksponuoti kūrinį. 1897 m. ši draugija ciklą perleido miestui mainais už sklypą Stepono aikštėje, skirtą naujo KDMD pastato statybai. 1899 m. Krokuvos miesto taryba padovanojo „Lituaniją“ Krokuvos nacionaliniam muziejui.

 

 

Grottgeris „Poloniją“ pradėjo piešti tada, kai sukilimas Lenkijos karalystėje buvo pasiekęs apogėjų. Jis gailėjosi, „kad tik kreidele duota kovoti už Lenkiją“, bet savo, sulikimo dailininko, vaidmenį laikė tarnybos tėvynei forma ir, matydamas, koks populiarus ciklas „Varšuva“, jautė gerai atliekąs savo pareigą. Be to, manė, kad ginkluotas sukilimas ir ankstesni įvykiai, jį padarė tikru tautos dailininku. „O buvo, – sakė jis, – iš ko mokytis dailininkui, tiek narsos, tiek skausmo, šventų ašarų, gedulo, tiek dvasiškai palūžusiųjų mano mylimoje tėvynėje.“

Aštuoniuose kartonuose Grottgeris pavaizdavo atskirus sukilimo etapus – nuo ėmimo į rekrutus, kuris pagreitino sukilimo pradžią, ruošimosi kovai, mūšių iki pralaimėjimo ir visuotinio gedulo. „Gal juose nėra pavaizduota Lenkijos istorija, – rašė Stanisławas Tarnowskis, – bet juose matome visų lenkų šeimų, visų širdžių istoriją, jos skaudžiausias akimirkas.“ Pirmą piešinį, „Lenkijos alegoriją“, dailininkas šiam ciklui priskyrė vėliau, kai buvo leidžiamas jo reprodukcijų albumas. „Polonia“ yra persmelkta romantinio kovos ir atsidavimo etoso, aistringo patriotizmo jausmo. Stilistika, padiktuota turinio, formos realizmui suteikia idealizmo bruožų.

Ciklą įsigijo Vengrijos magnatas Jánosas Pálffy’s, dailininko draugas ir mecenatas. Dabar jis yra Budapešto dailės muziejaus rinkiniuose.

 

Wacława Milewska