Dar ilgai gyvens prisiminimai

Trijų Šalčininkų rajono gimnazijų - Butrimonių Anos Krepštul, Jano Sniadeckio ir Liudviko Narbuto - mokiniai spalio 6 - 16 d. fondo ,,Lenkų genealogija“ kvietimu lankė gražiausias Lenkijos vietas. Pažintis su Lenkija prasidėjo Rabkos miestelio šv. Marijos Magdelenos parapijos namuose, kuriuose buvome maloniai sutikti.

Po pietų aplankėme Vladislavo Orkano muziejų ir išgirdome įdomų gidės pasakojimą apie senąją bažnyčią bei etnografinio paveldo ypatybes, apžiūrėjome daugybę eksponatų ir džiaugėmės išsaugotu liaudies menu. Atsisveikinę su parapijos klebonu, lydimi projekto vadovo J. Rajpolt važiavome į Tatrų Bukoviną, kurioje ketinome apsistoti ilgesniam laikui. Tatrų Bukovinoje apsigyvenome parapijos namuose ir tęsėme pažintį su Mažosios Lenkijos gražiausiomis lankytinomis vietovėmis. Neužmirštama sekmadienio kelionė nuostabiomis rudens spalvomis pasipuošusiais Tatrų kalnų takais, ypatingos ir nepakartojamos šv. Mišios Tatrų kalnų parapijos Viktorovkos koplyčioje, stebuklingų galių turinčio vandens čiurlenimas iš kalnų šaltinio, žolelių arbatos gėrimas parapijos namuose – viskas džiugino ir domino. Pasigėrėję Tatrų kalnų vaizdais, aplankę vietovę, kurioje meldėsi ir šv. Mišias aukojo popiežius Jonas Paulius II, paragavę rūkyto avių sūrio, vingiuotais takais sukdami pro Žąsies kalno papėdę leidomės žemyn į Bukoviną ir skubėjome į terminio vandens parką, kurio baseinuose galėjo atsigauti kalnuose įsitempę raumenys. Pirmadienį laukė naujų įspūdžių kupina diena: Tatrų kalnų masyvus galėjome stebėti plaukdami Dunajeco upe. Išsirikiavus plaustams nacionaliniais drabužiais pasipuošę irklininkai išmoningai kreipė pirmagalius ir skrodė upės slenksčius aptaškydami plaukiančiųjų veidus šaltu kalnų upės vandeniu, bet tai visai netrukdė grožėtis už kiekvieno posūkio atsiveriančiais vis gražesniais gamtos vaizdais: pasirodę saulės spinduliai apšviesdavo kalnų keteras, žavėjo variu pasipuošę beržų vainikai, akį malonino nuo rudens vėjų paraudę klevai, vos pastebimai lingavo orios kalnų eglės, o šalia plaustų linksmai nardė antys. Irklininkai pasakojo linksmas ir šiurpias istorijas: apie per akmenis šokinėjantį milžiną, apie ištikimąją mergelę, belaukiančią savo išrinktojo, apie kalnų dvasias, galinčias pradanginti kalnų gyventojus su visu jų turtu. Antradienio rytą išsiruošėme aplankyti Vadovicuose išlikusių popiežiaus Jono Pauliaus II gimtųjų namų, kuriuose dabar įkurtas muziejus. Miesto viduryje, popiežiaus Jono Pauliaus II aikštėje, stovi Karolio Voitylos tėvų namai, bažnyčia ir mokykla, kurią lankė būsimasis popiežius. Dabar šiuose namuose įkurtas turtingas muziejus, kurio gidai nuosekliai ir vaizdžiai pasakoja garsiausio pasaulyje lenko istoriją. Po pietų skubėjome į susitikimą su regiono administracija ir nuoširdžiai padėkojome už projekto finansavimą bei suteiktą galimybę susipažinti su gražiausiomis Lenkijos vietomis.

Pavakare buvome maloniai sutikti Raclavicuose: mūsų laukė gausus choristų ir orkestro muzikantų būrys, seniūnas, parapijos klebonas ir šeimininkai, kurių namuose gyvensime iki projekto pabaigos. Nacionaliniais drabužiais pasipuošusios moterys mus sutiko su duona ir druska, orkestras grojo sutiktuvių maršą, o mes visi buvome pakviesti susėsti už stalų. Tuomet mus pasveikino vietos valdžios atstovai, o netrukus jau kartu su choristais dainavome populiariausias dainas. Trečiadienio ryte išskubėjome į Krokuvą, nes planavome kuo detaliau susipažinti su šio miesto senamiesčiu. Viską žinanti gidė mus vedė nuo vieno žymaus pastato prie kito, pasakojo įžymių asmenų gyvenimo istorijas, o mes vos spėjome dairytis čia į kairę, čia į dešinę stengdamiesi kuo daugiau faktų įsidėmėti. Žavėjomės puikiais Krokuvos senųjų pastatų papuošimais, sunkiomis metalo raižiniais puoštomis durimis, aukštais bažnyčių bokštais. Vakarėjant kupini įspūdžių grįžome į Raclavicus, susitikome su savo globėjais ir pasklidome po vietos gyventojų namus, kuriuose laukė naujos pažintys, ilgi pokalbiai be šurmulio, be skubos, vyraujant geranoriškai atmosferai ir susižavėjimu mūsų akiai neįprastu kraštovaizdžiu.

Ketvirtadienio laukėme ypatingai nekantriai, nes buvo pakviesti dalyvauti vietos mokyklos numatytose veiklos. Devintą valandą sporto salėje mūsų laukė visi: darželinukai, pradinukai ir vyresnių klasių mokiniai bei mokytojai. Visus pasveikino mokyklos direktorė, seniūnas, mums dainavo ir šoko mokiniai, vėliau išsiskirstėme po klases, kuriose vyko matematikos, anglų kalbos, dailės ir integruotos veiklos pamokos. Netrukus koridoriaus sienos virto plakatų parodos centru, sporto salėje skambėjo muzika, poezija, o lauko sporto aikštelėje pasigirsdavo žaidžiančių tinklinį šūksniai. Po šilto sutikimo mokykloje vedini žmogaus, kuris rašo Raclavicų ir kaimyninių vietovių metraštį, išsiruošėme apžiūrėti bažnyčios, kuriai jau daugiau nei 500 metų. Medinė bažnyčia pastatyta ant kalnelio, pastato vidus ypatingai puošnus, stebino ne tik altoriai, bet biblijinės tematikos piešiniai ant sienų bei lubų. Pagauti neįprastos nuotaikos, kupini neužmirštamų įspūdžių vakarėjant vėl išvažiavome į Krokuvą, nes buvome pakviesti aplankyti moderniausią pasaulyje Požemio muziejų ir paklausyti paslaptingų senųjų laikų istorijų. Moderni trimatė muziejaus technika atskleidė viduramžių Krokuvos paslaptis: kunigaikščio Krako sūnaus kovą su slibinu, pirklių gyvenimo momentus, amatininkų puoselėtas tradicijas. Tik vėlų vakarą pasiekėme savo globėjų namus Raclavicuose ir nuėjome pelnyto poilsio, nes penktadienį mūsų laukė pažinties su Krokuva tęsinys.

Penktadienį žvalgėmės po Vavelio rūmų sales, kilome pažiūrėti Žygimanto varpo su Lietuvos Vytimi ir Lenkijos ereliu. Pasidžiaugę Vavelio rūmų karališkuoju grožiu patraukėme į susitikimą su Krokuvos radijo atstovais. Buvome itin maloniai sutikti, susitikome su žurnalistais, fondo ,,Lenkų genealogija“ pirmininku, mūsų projekto vadovas J. Rajpolt ir keletas išvykos dalyvių dalyvavo pokalbyje su jaunimui skirtos laidos redaktore. Jau pradėjus temti išvažiavome į Veličkos druskų kasyklas, kurių neįprasti akiai vaizdai, didžiulės erdvės, iš druskos luitų išskobtos figūros žavėjo visus, kėlė daug emocijų ir kaitino vaizduotę. Besileidžiant vis giliau mediniais laiptais vėrėsi įvairių atspalvių druskų klodai bei druskų kameros, salės, koplyčios, kurios kėlė nuostabą ir susižavėjimą. Grįžusius į Raclavicus vėl pasitiko mus dosnieji globėjai ir pakvietė pavakarieniauti bei pailsėti savo jaukiuose namuose. Šeštadienį išsiruošėme aplankyti Černos vienuolyną, kuriame daug metų praleido kunigas Rapolas Kalinauskas, kurio gyvenimo būdas, pamaldumas, rūpestingas reikalų tvarkymas gali būti geras pavyzdys ir dabartinei kartai. Šiame vienuolyne dar aplankėme bažnytinio paveldo ir etnografijos muziejų. Artėjant pietų metui grįžome į Krokuvą, papietavome ir važiavome į zoologijos sodą. Buvo graži ir šilta rudens dienos popietė, todėl visi paukščiai ir žvėrys savo narvuose ar aptvaruose buvo puikiai matomi. Džiaugėmės stebėdami dramblių poros kelionę jau gerai išmintu taku, netoli nuo pagrindinio tako oriai vaikščiojo žirafos, medžių šakose linksmai šokinėjo beždžionės, netoliese mekeno ožiai, prieš saulę šildėsi tigras ir liūtas, palengva sparnus kilnojo gražusis flamingas. Apsukę vieną kitą ratą pro narvus ir voljerus leidomės Raclavicų link. Mūsų laukė paskutinė diena – sekmadienis.

Sekmadienį rinkomės į senąją Raclavicų bažnyčią, dalyvavome šv. Mišiose, po to nuoširdžiai padėkojome visiems, kurie organizavo ir finansiškai parėmė mūsų kelionę, padėkojome šeimoms, kurios mumis rūpinosi, palinkėjome vieni kitiems kuo palankiausios kloties ir atsisveikinome tikėdami, jog tai ne paskutinis mūsų susitikimas Lenkijoje.


Dalyvius lydėjusių mokytojų vardu
Rasytė Matulevičienė