Epochų ženklai Šalčininkų rajone

Į konferenciją, skirtą žodžiu, tyla ir daina paminėti 1863 sukilimo 150 metų sukaktį, rugsėjo 14 dieną ant Merkio kranto Rūdnininkų kaime, Šalčininkų rajone, žmonės rinkosi ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir iš Vilniaus bei jo rajono.
„Kai dar yra žmonių, kuriems Šalčininkų kraštas, nuo sostinės nutolęs vos keliasdešimt kilometrų, yra ne kas kita, o tiesiog terra incognita ir kurie nori atrasti šią jiems nežinomą žemę, malonu organizuoti tokius renginius, - dėkodama už paramą rengiant konferenciją Jašiūnų seniūnei Sofijai Griaznovai ir Baltosios Vokės seniūnui Genadijui Baranovičiui, sakė Europos paveldo dienų renginio Šalčininkų rajone idėjos autorė žurnalistė ir rašytoja Aurelija Arlauskienė. 

Prieš konferenciją dalyviai aplankė Šalčininkų Baltosios Vokės seniūniją, jos darbuotoja Kristina Slavinska supažindino su seniūnijos istorija ir pakvietė į ...vietos katilinę, kurioje menininkas, skulptorius Edvardas Kurkianecas yra įkūręs unikalų muziejų. Jame sukaupta daugiau nei 1000 eksponatų, iš kurių seniausi -  XII-XIV a. Kiekvienas eksponatas turi savo istoriją, kurią lankytojams noriai pasakoja muziejaus įkūrėjas.

Konferencija „Rūdninkų giria – istorinių  įvykių liudininkė“ vyko kitoje Šalčininkų rajono seniūnijoje – Jašiūnuose. Jos teritorijoje esantys Rūdninkai, dažnai vadinti Karališkaisiais Rūdninkais, buvo įkurti karaliaus Kazimiero Jogailos. Kazimieras IV Jogailaitis, prieš tapdamas Lenkijos karaliumi, valdydamas Lietuvą, 1470 metais pastatė čia medžioklės dvarą. Per Rūdninkus ėjo gedulinga eisena, lydėjusi karalienės Barboros Radvilaitės palaikus iš Krokuvos į mylimą Vilnių. Naktį karstas su karalienės palaikais stovėjo Rūdninkų bažnyčioje. Pirmoji bažnyčia Rūdninkuose pastatyta 1511 metais karaliaus Žygimanto Senojo (sudeginta 1565 metais Rusijos kariuomenės). Dabartinė Rūdninkų bažnyčia pastatyta 1790 metais.

 

Susipažinę su Rūdninkų istorija ir dabartimi konferencijos dalyviai padėjo gėlių, uždegė žvakeles prie paminklo 1863 m. mūšiams atminti. Čia pat, ant gražaus Merkio kranto, vyko ir konferencija „Rūdninkų giria – istorinių  įvykių liudininkė“. 

Šalčininkų rajono vicemeras Andžejus Andriuškevičius, sveikindamas susirinkusiuosius, pasidžiaugė dalyvių gausa, jų noru pažinti Šalčininkų krašto istoriją ir dabartį.

Habil. dr. Aldona Prašmantaitė, istorikė, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, Europos aukštosios teisės ir administracijos mokyklos Varšuvoje profesorė perskaitė išsamų pranešimą „1863-ieji Lietuvos ir Rūdninkų istorijoje”, kurį vertėtų išspausdinti atskiru leidiniu. Nes būtų gaila, jei šios istorikės kruopščiai surinkti skaičiai ir faktai liktų tik šios konferencijos dalyvių atmintyje. Štai vos keletas minčių iš jos pranešimo apie kovas Rūdninkų girioje:

        […] Rūdninkų giria 1863 metų pradžioje atsiliepusiems į sukilėlių vadovybės raginimą imtis ginklo ir eiti ginti “Tewines nuo Maskolo”  tapo tarsi pačios gamtos suformuota tvirtove. Keletą savaičių ji teikė prieglobstį ir sukilėlių vado Liudviko Narbuto (1832-1863) vadovaujamam būriui. Tai buvo vienas iš pirmųjų buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse suformuotų ir į atvirą susirėmimą su “maskoliais” stojusių būrių. […]Eišiškių miškuose palikęs nedideles grupeles, L. Narbutas su pagrindinėmis būrio pajėgomis patraukė Rūdninkų link, kur planavo stoti į atvirą kovą su jį persekiojančiais imperijos armijos daliniais.

                  Rūdninkų kaimo apylinkės buvo pasirinktos neatsitiktinai. Puikiai suprasdamas, kad  masiniam sukilimui sukelti  būtinas drąsus žingsnis, galintis prilygti didvyriškam poelgiui, L. Narbutas sąmoningai rengėsi susidūrimui su imperijos armija  ne kur kitur, o netoli imperijos gubernijos centru paversto Vilniaus, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės, miesto kuriame rezidavo generalgubernatorius - aukščiausias Rusijos imperatoriaus paskirtas vietos valdžios pareigūnas ir  buvo sparčiai telkiamos imperijos armijos pajėgos bręstančiam pasipriešinimui malšinti. [...]

             1863 m. kovo  9-osios (vasario 25-osios - pagal Rusijos imperijoje, taigi ir to meto Lietuvoje, galiojusį Julijaus kalendorių) rytą pirmajam susidūrimui su imperijos kariuomene besiruošiantis sukilėlių būrys išžygiavo iš stovyklos ir po kokių poros valandų žygio pelkėtu mišku atsidūrė prie pagrindinio kelio, vedančio į Vilnių. [....]

             Kovo 9-ąją įvykęs N. Narbuto sukilėlių susirėmimas su kariuomene ir pasiekta pergalė buvo svarbi ne tik dėl sukilėlių laimėto pirmojo mūšio. Šūviai Rūdninkų girios laukymėje buvo girdėti Vilniuje ir, kaip ir buvo numatęs L. Narbutas, imperijos karinei vadovybei pridarė pakankamai rūpesčio – baiminantis, kad mieste kils sukilimas, kareiviai buvo išsiųsti patruliuoti į gatves. Tarp vilniečių netruko pasklisti gandas, kad sukilėliai žygiuoja į Vilnių, ketindami jį užimti. Amžininkų liudijimu, tąkart patikėta, kad sukilimas bus pergalingas. [...]
            Kovo 9-osios  mūšis Rūdninkų girioje 1863 m. sukilimo istorijoje vertintinas kaip svarbus veiksnys, svariai prisidėjęs prie sukilimo masiškumo to meto Lietuvoje ir tuo pačiu turėjęs įtakos visai  sukilimo eigai.

„Istorinis renginys neįprastoje vietoje – nuostabi idėja. Klausantis labai puikiai parengto profesorės Aldonos Prašmantaitės pranešimo, mačiau čia pat, Merkyje, šokinėjančias žuvis, girdėjau praskrendančius paukščius... Visa tai mezgėsi į gražią dienos pynę, kurioje tilpo istorija ir dabartis, daina ir tyla, dideli išgyvenimai ir mažytės smulkmenos, - sakė Senjorų reformatų draugijos pirmininkė Dalija Gudliauskienė, kartu su kolegomis atvykusi į renginį iš Vilniaus. – Didelį įspūdį man paliko ir Edvardo Kurkianeco įkurtas muziejus, šio menininko didis pasiaukojimas ir noras ateities kartoms išsaugoti tai, kas kasdien nyksta. Žavėjo šio, kaip ir kitų, šiame krašte sutiktų žmonių, tolerancija, nuoširdumas“.  

 

Renginį papuošė Vilniaus miesto folkloro ansamblis „Dijūta“ (vadovė - dr. Rūta Žarskienė) su naująja programa „1863-1864 m. sukilimo aidai folklore“. Niekas neliko abejingas ansamblio atliekamoms karinėms-istorinėms dainoms „Stovi žirgas pabalnotas“, „Užaugino mani motinala“,  R.Žarskienės pasakojimui apie 1863 m. sukilimo tremtinius Čiornaja Padinoje (Saratovo sr.) ir ten užrašytoms dainoms „Auga sūnelis“, „Krašti marių“, „Gėriau alutį“, „Augin tėvas sūnaitėlį“.

Po konferencijos keliauta Rūdnininkų girios takais. Lankant E.Kurkianeco sukurtus paminklus sukilėliams atminti, pabuvota ir vietovėje, vadinamoje Bažnyčios kalnu. Iš žmonių pasakojimų ir istorinių šaltinių žinoma, kad šiose apylinkėse sukilėlių būriai davė priesaiką „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Tais laikais priesaika buvo duodama tik bažnyčioje. Kaimuose stovėjo caro kariuomenės būriai, tad, neturėdami galimybės prisiekti bažnyčioje, sukilėliai prisiekė Rūdninkų girioje, Bažnyčios kalne: vienoje rankoje laikė kryžių, kitoje – kardą. Dabar Bažnyčios kalne stovi drožėjo E.Kurkianeco iš vientiso ąžuolo išskaptuotas kryžius sukilėlių kovai, drąsai ir pasiaukojimui atminti.     
                                                                 

Renginio dalyviai skirstėsi gerokai praturtėję: į jų atminties skryneles įkrito ne tik istoriniai faktai, bet ir nuostabus bendrystės jausmas, užplūdęs Rūdninkų girioje kartu dainuojant 1863 m. sukilimo dainas.

Auksė Skiparytė