Lietuvos ir Lenkijos jaunimo mainų fondo finansuojamas projektas „Su broleliu obelėlę sodinau“

Lietuvos ir Lenkijos jaunimo mainai vyko ir pavyko! Šešias dienas – nuo 2017 m. rugsėjo 10 iki 15 dienos – 20 jaunuolių iš Lietuvos ir Lenkijos bei jų vadovai apsigyveno paslaptingoje, atokioje vietoje stūksančioje Norviliškių pilyje ir vykdė Lietuvos ir Lenkijos jaunimo mainų fondo finansuojamo projekto „Su broleliu obelėlę sodinau“ veiklas. Pasodintos „brolių“ lietuvių ir lenkų obelėlės vaisiai gardūs: dalyviai sugriovė turėtus stereotipus – suprato, kad nors ir yra iš skirtingų šalių, tačiau jų norai, svajonės, tikslai nieko nesiskiria. Projekto metu dalyviai išmoko bendrauti ir bendradarbiauti, dirbti mišriose – tarpkultūrinėse grupėse, susipažino su dviejų šalių kultūra, istorija, kulinariniu paveldu, tautosaka, patobulino ne tik kalbos įgūdžius, bet ir pramoko neverbalinę kalbą – išmoko vienas kitą suprasti, išgirsti, pajausti. Tai nepamirštami įspūdžiai, kuriuos jaunuoliai patyrė per obuolio bei obels vaizdinį.

Iš pradžių dalyviai buvo nedrąsūs, todėl pirmoji misija buvo išsklaidyti tvyrančią įtampą, sutelkti dalyvius bendram darbui bei paskatinti susipažinti vienas su kitu, išsiaiškinti tikslus bei lūkesčius. Prikabinę ant obels vaisius išsiaiškinome rūpimus klausimus, išgryninome lūkesčius. Neformaliais būdais pristatėme Lietuvos ir Lenkijos jaunimo mainų fondo veiklą, tikslus bei paminėjome fondo 10-metį. Naudodami neformalaus ugdymo metodus dalyviai nors ir nedrąsiai, bet susipažino vienas su kitu ir jau pirmo grupinio darbo metu mokėsi priimti sprendimus ir dirbti kartu, buvo skatinami mąstyti kūrybiškai. Šią dieną vainikavo karališka vakarienė su programa, kurios metu dalyviai susipažino su Norviliškių pilies istorija, XVI a. kulinariniu paveldu, taip pat, panaudoję savo kūrybiškumą ir išmonę, atliko specialias užduotis. Čia netruko nei nuostabos, nei šypsenų veide.

Antrą dieną pradėjome kaip ir kiekvieną kitą rytą – nuo mankštos ir aktyvių žaidimų. Kėlėmės sunkiai, bet dirbome aktyviai. Vėliau vyko elektroninių receptų knygų pristatymas, pagrindinis ingredientas – obuolys. Tiek panašumų ir tiek skirtumų radome lietuviškuose ir lenkiškuose patiekaluose! Bet didžiausią nuostabą lenkų dalyviams sukėlė obuolių sūris. Apie tokį tradicinį Lietuvos virtuvės gardėsį jie nebuvo girdėję, tad refleksijos metu išreiškė norą kitą sykį būtinai paragauti šio lietuviško skanumyno. Šį kartą pasidalinę į dvi mišrias grupes dalyviai gamino lietuvišką ir lenkišką tradicinį obuolių pyragą. Čia svarbiausia buvo ne skonis, o vieningas darbas kartu. Grupės nariai patys pasiskirstė darbus bei pareigas. Po dienos darbų organizavome lietuvišką vakarą: „Šiupininę“ ant laužo virėme, tradicinį lietuvišką vaikinų šokį „Meškutę“ šokome, lietuviško krepšinio himną „Trys milijonai“ dainavome... Juoko ir linksmybių kupinas vakaras prisidėjo prie sėkmingos dalyvių integracijos.

Trečią dieną įvyko savotiškas lūžis – dalyviai pagaliau pajuto malonumą dirbdami mišriose grupėse. Keturios mišrios komandos šią dieną turėjo nemažai užduočių: pirmoji – neverbaline kalba pademonstruoti tradicines lietuviškas ir lenkiškas patarles ir mįsles, antroji – pademonstruoti bei kūrybiškai pristatyti lietuvių ir lenkų tradicines pasakas, trečioji – padainuoti lietuvišką ar lenkišką dainą. Dalyviai kūrybiškai, atsakingai ir žaismingai atliko užduotis, nes kiekvienos komandos darbai ir jų prisistatymai buvo unikalūs. Refleksijos metu dalyviai piešė dviratį ir atitinkamai nurodė, kurią dviračio dalį jie užėmė savo komandoje. Čia kiekvienas komandos narys patvirtino, kad bendras darbas juos sujungė, pripažino, kad tokiose grupėse dirbti daug smagiau ir įdomiau. Smagu stebėti lygiavertį dalyvių įsitraukimą siekiant bendro tikslo. Tarpkultūrinis bendravimas ir bendradarbiavimas įvyko! Dieną vainikavo lenkiškas vakaras. Čia ir „Polonezą“ sušokome, ir į istorinius bei geografinius klausimus atsakėme ir lenkiškų skanumynų paragavome.

Ketvirtą dieną išvykome į Medininkų pilį auksinio obuolio ieškoti. Dvi mišrios komandos turėjo ypatingą misiją – suruošti užduočių lauką, kuris vestų link auksinio obuolio. Smagu, kad užduotims panaudojo tai, ką per tris dienas sužinojo ir išmoko projekto metu: ir dainas dainuoti reikėjo, ir pasakas sekti, ir polonezą su meškučių šokiu šokti... Ruošdami užduotis dalyviai jautė didelę atsakomybę, o dar didesnę – jas atlikdami ir ieškodami paslėpto auksinio obuolio. Galiausiai, patyrusios gausybę įspūdžių, abi komandos paslėptą „trofėjų“ rado. Aplankę Medininkų pilies muziejų dalyviai pamatė daug gražių eksponatų, rado daug bendrų istorinių sąsajų. Pakilę į bokštą jaunuoliai su jų vadovais užgiedojo Lietuvos ir Lenkijos himną. Tvyrojo vienybės, pilietiškumo ir pasididžiavimo savo šalimis jausmas.

Penktą dieną dalyviai kūrė įsivertinimo pasaką „Kaip broliai lietuviai ir lenkai obelį užaugino“. Užduotis pasirodė esanti sunki, bet įveikiama, juk tiek patirta ir išmokta buvo per šias keturias dienas! Be to sulaukėme svečių iš Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos. Dalyviai jautė atsakomybę pasirodyti gerai ir kartu perteikti visą patirtį, kurią sukaupė projekto metu. Projekto dalyviai vėliau atviravo, kad vykdydami šią užduotį jie jautė atsakomybę ne tik už asmeninę, bet ir už visos komandos sėkmę, taip pat suprato, kad nieko nėra neįmanomo. Stebint pasakas tapo akivaizdu, kad dalyviai projekto metu išmoko kūrybiškai ir žaismingai mąstyti, bendrauti ir bendradarbiauti, dirbti mišrioje komandoje, siekti bendrų tikslų bei būti atsakingais už save ir savo grupę. Vakare vyko kūrybiškas veiklų apibendrinimas ir įsivertinimas – dalyviai krovė išmokimo obuolius į patirties krepšį: neformaliojo ugdymo metodų ir aktyvių veiklų metu, dirbdami mišriose grupėse jie sukūrė tarpkultūrinį ir lygiavertį bendravimą ir bendradarbiavimą, suvokė darbo komandoje svarbą ir naudą, patyrė atsakomybės bei pasitikėjimo savimi jausmą, jautėsi drąsūs, mokėsi kalbų, plačiau pažino dviejų šalių – Lietuvos ir Lenkijos – kultūrą, istoriją, tautosaką ir kulinarinį paveldą, susirado naujų draugų, kokybiškai, linksmai praleido laiką, išgyveno nepamirštamų bendrumo akimirkų. Projekto dalyviai pabrėžė, kad būtent neformaliojo ugdymo metodų, suplanuotų aktyvių veiklų pagalba jie sukūrė draugiškus bendradarbiavimo ryšius.

Paskutinė diena be abejo buvo liūdna, bet kalbos apie projekto tęstinumą ir susitikimą Varšuvoje paskatino dalyvius ir keturis jų vadovus (kurie visas šias dienas dvidešimt keturias valandas per parą buvo angelai sargai, motyvatoriai, edukatoriai ir tiesiog draugai) kurti ir generuoti naujas idėjas būsimam Lietuvos ir Lenkijos jaunimo mainų fondo projektui. Šie ateities planai praskaidrino nuotaikas ir dalyviai išsiskyrė nusiteikę pozityviai.

Projektų vadovė ir socialinė pedagogė Ligita Radevič