Nuo eskizo iki parodos

Kelias, kryžkelė, šventorius, koplytėlė -
kiek vilčių į aukštą bokštą jos įkėlei,
kai pavargęs čia laukais ėjai, klupai,
kai širdy skambėjo šaukiantys varpai

(VARPAI, Bernardas Brazdžionis)


Koplytėles labiau pamena vyresnės kartos žmonės, kurie dažnai tvirtina, jog jų vaikystės metais beveik kiekviename kaime, o kartais ir prie sodybos stovėjusi koplytėlė. Ne vienas poetas (B. Brazdžionis, V. Mykolaitis-Putinas, J. Aistis) eilėraščiuose su pagarba ir stipriai tikėdami mini ir koplytėlę, ir joje parimusį Rūpintojėlį.

Mokinius, jaunąją kartą, susipažinti su koplytėlių kūrimo tradicija Butrimonių Anos Krepštul gimnazijoje pakvietė vyr. dailės mokytoja K. Sokolovskaja ir lietuvių kalbos mokytoja ekspertė R. Matulevičienė. Per dailės pamokas mokiniai ieškojo informacijos apie koplytėlių kilmę, paskirtį bei puošimo tradicijas. Kai pasidalino sukaupta patirtimi, kūrė būsimos koplytėlės eskizą, planavo puošybos elementus ir rinkosi medžiagas, iš kurių koplytėlė bus kuriama. Visiems pasirinkus kurti prie medžio prikalamas koplytėles, prasidėjo kruopštus detalių klijavimas, ornamentų kūrimas ir kiti puošybos darbai. Kai koplytėlės konstrukcija buvo baigta, beliko viduje patalpinti Jėzaus Kristaus-Rūpintojėlio arba Švč. Mergelės Marijos figūrėlę.

Kuriant koplytėlę buvo daug svarstymų, pamąstymų, todėl per lietuvių kalbos pamoką imta kurti darbo aprašą-plakatą ir stengtis žodžiu išreikšti patirtas emocijas, apibūdinti kūrybos proceso eiliškumą, paaiškinti, kodėl buvo pasirinkta viena ar kita koplytėlės forma, ką reiškia ornamentas ir pasirinktos puošybai spalvos. Be abejo, mokiniams teko paaiškinti, kas būdinga tradicinei koplytėlei, apibūdinti koplytėlės centre esančią Rūpintojėlio figūrėlę. Iš pradžių daugumai mokinių atrodė, kad toks darbas sunkus ir neįveikiamas, bet rašant eilutę po eilutės žodžių ėmė gausėti, todėl dar pasidalino įžvalgomis apie patirtą sėkmę, sukūrė dedikaciją, plakate įkomponavo savo vardą ir pavardę.

Kai tiek daug nuveikta, belieka skelbti sukurtų darbų parodos datą. Kovo 19 dieną, antradienį, lietuvių kalbos kabinete ir įvyko parodos ,,Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano, prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?“ (V. Mykolaitis-Putinas) atidarymas. Sulaukta svečių. Perkirpta tradicinė juostelė. Tuomet jaunieji kūrėjai (IG klasės mokiniai) pasakojo apie savo darbus, dalinosi patirtimi atskleisdami, ką jiems pavyko sužinoti apie lietuvių liaudies kūrybos tradicijas, dievdirbius, vertino vieni kitų darbus estetiniu aspektu.

Išsiskirsčius parodos lankytojams, mokiniai vėl palinko prie balto popieriaus lapo, nes gimė naujas sumanymas – sukurti haiku. Haiku ypatingas trieilis, kurio sandara labai griežta: pirmąją ir trečiąją eilutę sudaro 5 skiemenys, o vidurinioji eilutė kuriama iš septynių skiemenų. Štai keletas kūrybinių bandymų:

Šventa bažnyčia - Ten stovi viena,
Rūpintojėlio namai - laukia tikinčių žmonių.
Kviečia katalikus. Tai koplytėlė.

Prie kaimo kelio Mato išeinančius
Rymo Rūpintojėlis. ir stebi grįžtančiuosius.
Saugo namelius. Rūpintojėlis.

Kryžkelėj anoj Rūpintojėlis
Rankas šventai sudėjęs Maldą, kaip dovaną tau,
Rūpintojėlis. Šviesią naktį neš.

Visos prieš kelias savaites gimusios idėjos įgyvendintos, bet vis dar džiaugiamasi naujos parodos eksponatais, didžiuojamasi gebėjimu planuoti ir įgyvendinti sumanymus, vis dar sunku pamiršti parodos dieną patirtą jaudulį ir svečių ištartus padėkos žodžius.