Pabarės seniūnija – šilo apsuptyje

Pabarės vietovės pavadinimas siejamas su jos įsikūrimu prie šilo, prie Rūdninkų girios. Čia į Šalčią įteka Maltupio upė. Gražūs kraštovaizdžiai yra apylinkių vizitine kortele.

Pabarės seniūnijos plotas sudaro 250 km2. Seniūnijai priklauso 35 kaimai, kuriuose gyvena 1620 asmenų.

Nuo 2004 metų seniūnijos seniūno pareigas vykdo Tadeuš Minakovskij. Taip pat seniūnijos administracijoje dirba sekretorė Renata Krupovič, vyresnioji specialistė Galina Dudko, buhalterė Galina Veličkevič, socialinė darbuotoja Ilona Voitechovič. Seniūnija yra padalinta į 10 seniūnaitijų.

 

Seniūnijos komunaliniai rūpesčiai

Seniūnija atsakinga už vietos bendruomenės viešųjų poreikių bei interesų tenkinimą, t. y. techninės infrastruktūros užduočių vykdymą (seniūnijos kelių, apšvietimo, vandentiekio priežiūrą ir t. t.).

Kelių kokybės priežiūra yra vienas iš seniūnijos veiklos prioritetų. Praeitais metais didžiausia investicija kelių renovacijos srityje buvo Gėlūnų ir Povarių kaimų kelio asfaltavimas, kuriam buvo skirta 570 tūkst. litų. Be to, buvo atliktas Mištūnų k. kelio (51 tūkst. Lt)  bei Pabarės – Dvyniškių  k. kelio (35 tūkst. Lt)  atkarpos remontas. Prieš dvejus metus buvo įvykdytos didelės investicijos Kubonių kaime, kur kelio remontas kainavo daugiau kaip 71 tūkst. litų. Taip pat sutvarkyta Mokyklos gatvės atkarpa Tetėnų kaime (8 tūkst. 700 litų).

 

 
 

Į šių metų Pabarės seniūnijos kelių renovacijos srities planus įeina Mištūnų kaimo kelio remontas. Investicijos vertinamos 50 tūkst. litų.

Visuose kaimuose, kur namų skaičius viršija 20, o tokių seniūnijoje yra septyni, gatvėms buvo suteikti pavadinimai. 14 kaimų, kuriuose namų skaičius yra mažesnis negu 20, namams buvo suteikta numeracija.

2012 metais Šalčininkų rajono savivaldybė užbaigė eilines investicijas, susijusias su lauko apšvietimo pakeitimu Pabarės kaime. Vykdant „Pabarės kaimo lauko apšvietimo įrengimo darbų“ projektą buvo pastatytos 59 naujos atramos su šviestuvais bei jų funkcionavimui būtinas elektros energijos tiekimas. Bendras naujos energijos linijos ilgis sudaro apie 5 km. Investicijų vertė – 299992 litai. Naujas lauko apšvietimas neabejotinai pagerins kaimo gyventojų saugumą bei gyvenimo sąlygas. Be to, išmoningas modernių atramų naudojimas, šviesos šaltinis sumažins eksploatacijos išlaidas, o sutemus kaimo gyventojai jausis saugesni. Modernios apšvietimo linijos yra energiją taupančios, kas leidžia sumažinti apšvietimo išlaidas. Todėl tokios investicijos yra svarbios mūsų rajonui, nes apšvietimo išlaidos užima esminę rajono biudžeto dalį.  

 

Svarbiu Savivaldybės valdžios projektu yra investicijos, kurių tikslas vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo modernizavimas. Pabarės seniūnijos didžiausiu šios srities projektu buvo nuotekų valymo įrenginių statyba Tetėnų kaime. Objektas turi būti priduotas naudojimui š. m. rudenį. Projektu, finansuojamu pagal Leader programą bei Šalčininkų rajono savivaldybės biudžeto lėšomis, kurio vertė sudaro 928 tūkst. litų galės naudotis ne viena Tėtėnų kaimo gyventojų karta. 

 

Žuvų auginimo projektas

Įdomiu, prieš keletą metų įgyvendintu, o šiandien atnešančiu naudą gamtai bei visų pirma pagerinančiu Maltupio upės būklę, buvo Nevainionių kaimo vietos bendruomenės, vadovaujamos Jono Abloževičiaus, projektas.  Apylinkių kaimų žemė nėra derlinga, todėl naudos iš žemės ūkio yra mažai. Gera darbo perspektyva čia gali būti žuvų auginimas, tokių kaip upėtakiai bei afrikiniai šamai. Tam yra palankus švarus Šalčios, Visinčios bei Maltupio upių vanduo. Projekto metu į upę buvo paleisti upėtakiai bei įrengtos uždarosios žuvų auginimo sistemos.

Šimtmečiui naujas pavidalas

2009 m. Šalčininkų rajono savivaldybė vykdė Pabarės pagrindinės mokyklos pastato renovaciją. Per visą įstaigos gyvavimo laikotarpį, t. y. nuo 1963 metų, didesnių remontų mokykla nebuvo sulaukusi. Bendra mokyklos renovacijos vertė – 657.200 tūkst. Lt, iš kurių 51 proc. Šalčininkų rajono savivaldybės lėšos, 49 proc. – draugijos „Wspolnota Polska“. Renovacijos metu buvo apšiltintos sienos, pakeistas stogas ir šildymo sistema, dalyje mokyklos patalpų pakeisti likę senieji mediniai langai į plastikinius, pastatyta nauja katilinė bei prie mokyklos pastato priestatas valgyklai, įrengtos ventiliacijos sistemos, pasirūpinta virtuvės įranga bei baldais. Investicijų vertė – 177, 300 litų.

Kaip ir dera jubiliatei, mokykla pasitiko savo garbingą jubiliejų nauja išvaizda. 2012 m. Pabarės pagrindinė mokykla šventė savo 100-ąjį jubiliejų. Ta proga aikštėje prie mokyklos buvo atidengta memorialinė lenta, skirta mokyklos 100 metų jubiliejaus iškilmėms įamžinti. Lentelėje lenkų kalba iškalti žodžiai „Są miejsca, czasy i ludzie, których się nie zapomina...” (liet. „Yra vietų, laikų ir žmonių, kurių neužmirštama...“) primins Pabarės gyventojams apie šlovingą šios vietovės ir mokyklos istoriją.

 

 

Pirmoji pradinė mokykla Pabarėje buvo įkurta 1910 metais. Tai buvo vienos klasės švietimo įstaiga rusų dėstomąja kalba. 1921 metais Pabarėje pradėjo veikti viešoji mokykla lenkų dėstomąja kalba. Mokykla buvo įkurta Monkevičių šeimai priklausiusiame name, joje mokytojavo mokytoja Ana Dziegucka. Nuo 1929 m. mokykloje dirbo Jan Kolas, kuriam teko išauklėti net 60 vaikų. Antrojo pasaulinio karo metu mokyklos veikla buvo sustabdyta. Praėjus vos keletai metų po veiklos atnaujinimo 1946 m., mokyklai suteiktas 7-metės mokyklos statusas. Augantis mokinių skaičius nulėmė, kad 1954 metais 7-metė mokykla pertvarkyta į vidurinę mokyklą (iki 1975 m.). Šiandien atnaujintoje įstaigoje mokosi 77 mokiniai, kurių švietimu rūpinasi 19 pedagogų, vadovaujant direktorei Halinai Molis.

Tai žmonės kuria istoriją bei dabartį

Pabarės kraštas garsėja ne tik savo nuostabia gamta bei turtinga istorija, bet ir žmonėmis. Kai kurie iš jų jau dabar yra legendos, kiti turi puikias galimybes jomis tapti. 

Gerai žinoma Pabarės apylinkių asmenybė, kuri savo laiku buvo garsi visoje Lietuvoje ir už jos ribų yra Aleksandr Ivaško, labiau žinomas, kaip Alius. Karo metu ir jam pasibaigus garsus aiškiaregis, stebukladarys bei žiniuonis. 1941 m. birželio 17 d. Aleksandr Ivaško (Alius Smolski „Kelias į niekur“) paskelbė kaime stebuklą: „Atkris akmuo... Iš jo pasipils vanduo... Pasirodys mergelė prieš septynis šimtmečius po juo palaiduota.... Stebuklas... Birželį...“. Tūkstančiai žmonių patikėjo šia pranašyste. Suvažiavo tūkstančių žmonių minia. Neįvyko tada taip Papiškėse euforijoje lauktas stebuklas. 1941 metais birželio 17 d.  kagėbistai, milicija apsupo žmonių minią liepdami visiems išsiskirstyti, o Aliuką su jo motina išvežė.

Aliukas kalėjo Vilniaus Lukiškių kalėjime, bet neužilgo grįžo, 1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos – Sovietų Sąjungos karas. Po dviejų dienų į Vilnių įėjo vokiečiai. Tąkart Aliukui pasisekė. Tačiau vėliau sovietai ir vėl jį areštavo – už tai, kad atkakliai skelbė Dievo žodį. Jis buvo ištremtas į Sibirą... Neaišku kaip iš ten ištruko bei vėl grįžo į savo Papiškes...

O prasidėjo viskas, kai Aliui buvo 15 metų. Kuomet rusai atėjo, pradėjo rinkti šventuosius paveikslus. Išmetė mokyklos kryžių, o Aliukas jį paėmė sau. Po kurio laiko „tai“ su juo ir prasidėjo. Pasireikšdavo visada septintą valandą vakaro. Kiek vėliau – du-tris kartus per dieną, o metams bėgant letargas bei tuo metu skambėjusieji pamokymai vis dažniau pasikartodavo. Pranašaudavo visada tik prie šio kryžiaus. Po neįvykusio stebuklo, jam kalint, kryžius buvo konfiskuotas kagėbistų, tada Alius pranašaudavo jau be kryžiaus. Jo „kalbose“ pastebima viena ypatinga detalė: jis kalba apie pasaulio pabaigą, apie Dangaus Karalystę, bet – kaip kalba! Nuostabi, taisyklinga lenkų kalba; tai aiškios struktūros kalba. Ir – bauginanti! Balso intonacija – valdinga, įtikinama. Aliaus kasdienė kalba nebuvo taip garbinama. Ivaškų namuose buvo stengiamasi kalbėti lenkiškai, tačiau dažniausiai vietos dialektu. „Kalbas“ (pamokslus) Alius išsakydavo letargo metu, būdamas transo būsenoje, vėliau, kai grįždavo į savo pradinę būseną – neprisimindavo apie ką kalbėjo ir kas apie ką jo klausė. Pranašavo iki gyvenimo pabaigos. Mirė 1968 metais.

Aleksandro Ivaškos personažas atspindėjo Juzefo Mackevičiaus knygoje „Kelias į niekur“, kurioje jis pasirodo kaip Alius Smolski. Prieš keletą metų Šalčininkų rajono savivaldybės pastangomis Pabarės kapinėse buvo sutvarkytas Aleksandro Ivaškos kapas, pastatytas paminklas.

 

Garsi Lietuvos motosporto asmenybė yra Juzef Malevski – motosporto klubo pirmininkas, daugelio šalies bei užsienio automobilių lenktynių dalyvis, mūsų rajono slalomo varžybų iniciatorius bei organizatorius. Jo pasididžiavimu yra taurės, diplomai bei kiti apdovanojimai, kuriuose namai tiesiog skęsta. Dar didesniu Juzefo pasididžiavimu yra jo garaže stovinti „Lada“, kurios dėka Gedimino Sabaliausko draugijoje kilo ant aukščiausių įvairių automobilių varžybų podiumų. Nieko nuostabaus, kad šis automobilis žadina jam didžiulį sentimentą, tačiau iki šiol dalyvauja varžybose.

 

Savo valdose Kukavkoje, esančioje netoli Pabarės kaimo, Juzef Malevski įrengė savo autodromą. Juo naudojasi ne tik pats, bet ir vietos jaunimas, kuriam jis pataria kaip greitai bei saugiai naudotis automobiliu.

Prieš keletą metu Juzefo Malevskio bei Šalčininkų rajono savivaldybės finansinės paramos dėka buvusio aerodromo vietoje, netoli Gerviškių kaimo, buvo surengtos slalomo varžybos, kurios sukėlė didžiulį susidomėjimą kaip tarp vietos greito važiavimo mėgėjų, taip ir už Šalčininkų rajono ribų. Šiemet rugsėjo mėn. Gerviškių trasoje ir vėl turėtų praūžti automobiliai.

 

Jan Rožanovski – asmenybė gerai žinoma, visų pirma interneto erdvėje, ypač portale Facebook. Būtent čia pradėjo publikuoti savo eilėraščius, tapdamas netgi kultine figūra.  Kiekvienas eilėraštis – tai perliukas! Kiekvienas jo naujai publikuotas kūrinys surenka šimtus „Patinka“, o jo Vladislavo Belzos „Kas tu esi“ versija sukėlė tikrą furorą tarp internautų. Jano Rožanovskio eilėraščiai rašomi Vilniaus tarme, arba net Pabarės – kaip kam patinka: Jano Rožanovskio kasdiene bei vietos bendruomenei suprantama kalba.  Tačiau ne vien tik kalba jo kūryboje yra svarbi – ironija, humoras, tikroviškumas – visa tai su kiekviena diena praplečia jo mėgėjų ratą. Pats Jan nelaiko savęs poetu. Mieliau vadina save menininku, nes menininkas – tai toks labiau laisvas žmogus, kuris neapsiriboja viena veikla. Juk jis ne vien rašo eilėraščius, bet ir drožia.

 

Praėjusių metų pabaigoje buvo išleistas pirmasis Jano Rožanovskio eilėraščių rinkinys. Išdalintas kaip šviežios bandelės, net pačiam autoriui liko tik vienas egzempliorius. Eilė kitam leidimui jau sudaryta....

 

Kryžius karo aukoms atminti

2012 m. spalio mėnesį Nevainionių kaimo kapinėse atidengtas kaimo gyventojų, žuvusiųjų II pasaulinio karo metu, paminklas. Paminklas pastatytas Šalčininkų rajono savivaldybės bei Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų rajono skyriaus lėšomis. 

 

Rūdninkų girios gilumoje įsikūręs Nevainionių kaimas, visą karo laikotarpį buvo partizanų kovų centre. Taip pat kaip ir dauguma Pabarės krašto gyventojų, Nevainionių kaimo gyventojai irgi buvo susiję su Armijos Krajovos skyriais, aprūpindavo juos maistu, didelė dalis vyrų priklausė lenkų kariniam pogrindžiui. Rūdninkų girioje besislapstantys dideli sovietų partizanų būriai kėlė gyventojams ne mažesnį pavojų, negu Hitlerio kariai. Būtent nuo sovietų partizanų skyriaus „Mirtis fašistams“ rankų 1944 metų 29 sausio mėnesį žuvo daugiau kaip 40 Kaniūkų kaimo gyventojų. Nužudymą lėmė Kaniūkų gyventojų atsisakymas aprūpinti maistu priešiškus sau partizanus. Nevainionių kaimo gyventojai negalėjo įsivaizduoti, kad po nepilnų trijų mėnesių patys taps „raudonųjų partizanų“ atakos tikslu.

 

Ant kryžiaus užrašyta: „Pamięci mieszkańców Niewoniańc, którzy zginęli z rąk partyzantów sowieckich i NKWD w latach 1943 – 1946” (liet. „Nevainionių kaimo gyventojų, žuvusiųjų nuo sovietų partizanų bei NKVD  rankų 1943-1946 metais, atminimui“).

 

Neobarokinė bažnyčia – Pabarės puošmena

 

XIX a. Pabarės dvaras priklausė Jundzilų šeimai. Labiausiai žinomas jų yra Juozapas Jundzilas (Józef Jundziłł), Vilniaus universiteto profesorius, vadovėlio „Laukinių ir sukultūrintų Lietuvos, Voluinės, Podolės ir Ukrainos augalų aprašymas“ autorius bei Stanislovas Bonifacas Jundzilas, Vilniaus universiteto profesorius, Vilniaus botanikos sodo įkūrėjas.

 

Pabarės puošmena yra architekto Jano Borovskio (Jan Borowski) suprojektuota vietos neobarokinė Pabarės Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčia. Pastatyta 1934 m. Adomo Mickevičiaus draugijai remiant, kurią 1934 m. spalio 24 d. pašventino Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis. Bažnyčia stovi kaimo centre, septynkampiame šventoriuje, aptvertame akmenų mūro tvora, kurioje priešais bažnyčios pagrindinį fasadą yra vartai. Bažnyčia neturi bokšto.

 

Šalia yra mūrinė 8 m mūrinė Švč. Mergelės Marijos koplyčia. Vertos apsilankyti yra vietos kapinės su vertingais antkapiais.

 

Į rytus nuo Pabarės, pušyne iškyla pilkapis. Čia palaidoti IX – XII amžiaus žmonės.  

Mištūnų kaime įsikūrusios senovinės kapinės, o šalia jų 8 m aukščio Švč. Mergelės Marijos gipsinė skulptūra su varpu.

Seniūnijos teritorijoje yra įsteigtas 6 ha ploto Navakonių geologinis draustinis.

 

Irena Kolosovska