Kontaktai:
Adresas: Vilniaus g. 49, LT- 17116 Šalčininkai
Tel.: (8 380) 51 233 Faks.:
(8 380) 51 244
El.p.: priimamasis@salcininkai.lt
Svečių vizitas - tautinės nesantaikos kurstymas
2011-04-15
Šį trečiadienį, balandžio 13 d., interneto naujienų portale Delfi pasirodė Eglės Samoškaitės straipsnis „Šalčininkuose lietuviai teigia besijaučią ne Lietuvoje“ apie Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos išvažiuojamąjį posėdį į Šalčininkų rajono mokyklas. Tendencinga, tikrovės neatitinkanti, šmeižianti bei įžeidinėjanti Šalčininkų rajono gyventojus informacija plačiai ir garsiai nuskambėjo ne tik tarp portalo skaitytojų, bet ir sukėlė didelį mokyklų bendruomenių bei rajono gyventojų pasipiktinimą. „ Vilnijos“ pirmininko Kazimiero Garšvos ir kitų suinteresuotų politikų ir asmenų veiksmai ir spekuliacijos – jau ne pirmas tautinės nesantaikos kurstymo bandymas.
Turgelių vidurinės mokyklos direktorės Aušros Voverienės teigimas, kad ji, dirbdama Turgeliuose, jaučiasi gyvenanti ne Lietuvoje, tik patvirtina faktą, kad šis Lietuvos kampelis tuo ir ypatingas, kad jame gyvena virš 80 proc. lenkų. Netiesa, kad „šiame regione vyrauja didelis nenoras mokytis lietuvių kalbos“, nes lietuvių kalbos pamokas lenkų mokykloje turi jau pirmokai, o vyresnėse klasėse jų skaičius siekia 5 val. per savaitę. Statistikos duomenys rodo, kad lenkų mokyklų absolventų stojimo į aukštąsias mokyklas procentas yra aukštesnis negu lietuvių mokyklų. Valstybiniai egzaminai (išskyrus lietuvių kalbą) vyksta suvienodinta tvarka. Lenkų mokyklų absolventai kuo puikiausiai kalba lietuvių ir lenkų kalbomis, turi geras kitų mokomųjų dalykų žinias, tai patvirtina jų mokymosi rezultatai auštosiose mokyklose.
Norėtųsi pridurti, kad straipsnio autorė, remdamasi vieno asmens (Šalčininkų rajono Turgelių vidurinės mokyklos direktorės Aušros Voverienės) teiginiu, padarė išvadą, kad Vilnijos lietuviai teigia savo gyvenamose vietovėse besijaučią kaip emigrantai iš Lietuvos. Juk kiti lietuviai neišsakė savo nepasitenkinimo nuomonės, jų niekas nepaklausė, arba tiesiog jiems gera gyventi šiame daugiakultūriame ir daugiataučiame krašte.
Į Šalčininkų kraštą atvykę dirbti ir gyventi dzūkai, aukštaičiai, žemaičiai niekados nepasakė, kad „čia ne Lietuva“. Jie sukūrė šeimas su lenkais, rusais, baltarusiais, jų vaikai lanko lietuvių arba lenkų darželius ir mokyklas, jie dirba rajono mokyklose (netgi lenkiškose), darželiuose, gydymo įstaigose, teisėsaugos institucijose, paslaugų srityje ir t. t.
Šiuo metu Šalčininkų rajone lietuvių kalba mokytis galima 2 lietuvių gimnazijose, 4 vidurinėse ir 4 pagrindinėse mokyklose; lenkų kalba dėstoma 2 gimnazijose, 6 vidurinėse ir 8 pagrindinėse mokyklose; veikia 1 vidurinė ir 1 pagrindinė rusų mokyklos. Be to, veikia 11 lopšelių – darželių su lenkiškomis ir lietuviškomis grupėmis. Nuo 1995 metų lenkiškose grupėse vyksta lietuvių kalbos pamokėlės. Kiekvienoje grupėje yra kampelis, skirtas Lietuvai. Jame yra Lietuvos vėliavėlės, žemėlapis, knygos apie Lietuvą, nuotraukos. Tik primityviai mąstantis asmuo gali teigti, jog lenkų tautybės vaikai nieko nežino apie Lietuvą. Juk jie yra Lietuvos piliečiai, tad toks pasakymas yra rimtas įžeidimas.
Graudu, kad straipsnio autorė, kaip ir kai kurie vizito dalyviai, gyvenantys krikščioniškoje šalyje, nesupranta rekolekcijų prasmės. Pasirodo, kai kam reikia paaiškinti, kad įprastai rekolekcijos vyksta prieš Velykas bei Šv. Kalėdas. Tai laikas, skirtas labiau susitelkti ties Dievo paslaptimi, per pamaldas skaitomas ir analizuojamas Šventas Raštas, meldžiamasi, giedama, klausomasi pamokslų. Šalčininkų bažnyčioje rekolekcijos truko tris dienas. Kiekvienai iš vietinių mokyklų buvo paskirtos pamaldos, trunkančios 1-1,5 val. Kiekvienoje mokykloje vieną dieną buvo sutrumpintos pamokos ir suteikta galimybė vaikams ir jaunimui dalyvauti šventosiose mišiose. Taigi vaikai nelankė mokyklos ne tris dienas, o tik vieną popietę.
Sprendžiant iš straipsnio, vizitas Šalčininkų rajone jo dalyviams tapo tarpusavio nacionalistinių nuomonių išsakymu. Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė I. Gasparavičiūtė, darydama prielaidą, kad jeigu Lietuvos lenkams būtų suteikta teisė nesimokyti lietuvių kalbos, jie greičiausiai ja pasinaudotų, matyt, blogai žino vietinių lenkų suinteresuotumą mokyti vaikus lietuvių kalbos jau nuo darželio bei didinti pamokų skaičių naudojant tam fakultatyvinius užsiėmimus.
Straipsnyje minimi Eišiškėse veikiantis lietuvių – lenkų darželis, dvi gimnazijos – lenkų ir lietuvių (Lietuvių S. Rapolionio gimnazija su rusų klasių skyriumi), taigi yra aišku, kad kiekvienas gyventojas turi teisę pasirinkti, kokia kalba mokytis ir mokyti savo vaikus. Buvusio mokyklos direktoriaus Vytauto Dailydkos teigimas, kad lenkiškuose darželiuose yra auginamas „hitlerjugendas“, vaikų auklėjimo palyginimas su Adolfo Hitlerio vadovaujama Vokietijos nacionalsocialistine darbininkų partijai priklausančia jaunimo organizacija yra ne tik amoralus ir netinkantis pedagogui, bei ir giliai žeidžiantis lenkų mokyklų ir darželių jaunimą. Apmaudu, kad jaunimą išvadinęs „hitlerjugendu“ asmuo daug metų ėjo mokyklos direktoriaus pareigas. Kaip dabar turi jaustis tos mokyklos auklėtiniai? Buvusio gimnazijos direktoriaus vardas yra įpareigojantis ir pavyzdinis, į jį turi lygiuotis kiti pedagogai, tačiau šiuo atveju V. Dailydka apjuodino garbingą titulą, todėl vargu, ar jam galima vadintis buvusiu mokyklos direktoriumi. Gerbiantis save asmuo po tokių šmeižikiškų žodžių turėtų ne piktintis, o viešai atsiprašyti.
Be to, A. Voverienės pastebėjimas apie tai, kad Valstybės saugumo departamentas turi pasidomėti Šalčininkų krašte vykstančiais įvykiais yra niekuo neparemtas, o V. Dailydkos teiginiai tikrai verti atitinkamų instancijų susidomėjimo. Bet kurioje Europos šalyje vaikų ir jaunimo išvadinimai „hitlerjugendu“ viešoje erdvėje baigtųsi atitinkamomis sankcijomis.
Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos istorijos mokytojui Artūrui Andriušaičiui derėtų ne tik pasimokyti tolerancijos, bet ir, kaip būdinga istorikams, baigti kurti savo Lietuvos ir Lenkijos istorijos versijas bei juokinti žmones paskalų lygyje išsakytais teiginiais, kad lietuvių mokykloje pagal mainų programą besilankantys lenkų mokyklos mokiniai negalėjo parašyti jam dedikacijos lietuvių kalba ir kreipėsi pagalbos į Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokinius. Įdomu, ką jam atsakė mokiniai, kurie kiekvieną dieną leidžia kartu laisvalaikį, susitikinėja ir kalbasi ir lietuvių, ir lenkų, ir rusų kalbomis? Grįžę iš A. Andriušaičio pamokos J. Sniadeckio gimnazijos mokiniai buvo šokiruoti jo elgesiu. Pamokos metu mokytojas įžeidinėjo ir žemino mokinius, sakydamas, kad čia Lietuva ir joje turi gyventi lietuviai. Reikėtų dar pridurti, kad Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokinių tėvai ne kartą rašė gimnazijos direktoriui skundus dėl netinkamo Artūro Andriušaičio elgesio. Tai patvirtina ir faktas, kad pedagogas labai netaktiškai kalba apie lenkų mokykloje besimokantį jaunimą.
Komentuojant straipsnio pavadinimą belieka pasakyti, jog labai graudu, kad per tiek metų liko nesupras tas faktas, kad Šalčininkų krašte gyvena 80 proc. lenkų. Vis norima kažką primesti arba kitaip interpretuoti šią situaciją, tačiau tikrovė nuo to nepasikeis – istoriškai taip susiklostė ir kitaip nebus. Belieka tik mokėti tai tinkamai priimti ir gyventi su savitu, daugiataučiu ir daugiakultūriu Lietuvos kampeliu.
Turgelių vidurinės mokyklos direktorės Aušros Voverienės teigimas, kad ji, dirbdama Turgeliuose, jaučiasi gyvenanti ne Lietuvoje, tik patvirtina faktą, kad šis Lietuvos kampelis tuo ir ypatingas, kad jame gyvena virš 80 proc. lenkų. Netiesa, kad „šiame regione vyrauja didelis nenoras mokytis lietuvių kalbos“, nes lietuvių kalbos pamokas lenkų mokykloje turi jau pirmokai, o vyresnėse klasėse jų skaičius siekia 5 val. per savaitę. Statistikos duomenys rodo, kad lenkų mokyklų absolventų stojimo į aukštąsias mokyklas procentas yra aukštesnis negu lietuvių mokyklų. Valstybiniai egzaminai (išskyrus lietuvių kalbą) vyksta suvienodinta tvarka. Lenkų mokyklų absolventai kuo puikiausiai kalba lietuvių ir lenkų kalbomis, turi geras kitų mokomųjų dalykų žinias, tai patvirtina jų mokymosi rezultatai auštosiose mokyklose.
Norėtųsi pridurti, kad straipsnio autorė, remdamasi vieno asmens (Šalčininkų rajono Turgelių vidurinės mokyklos direktorės Aušros Voverienės) teiginiu, padarė išvadą, kad Vilnijos lietuviai teigia savo gyvenamose vietovėse besijaučią kaip emigrantai iš Lietuvos. Juk kiti lietuviai neišsakė savo nepasitenkinimo nuomonės, jų niekas nepaklausė, arba tiesiog jiems gera gyventi šiame daugiakultūriame ir daugiataučiame krašte.
Į Šalčininkų kraštą atvykę dirbti ir gyventi dzūkai, aukštaičiai, žemaičiai niekados nepasakė, kad „čia ne Lietuva“. Jie sukūrė šeimas su lenkais, rusais, baltarusiais, jų vaikai lanko lietuvių arba lenkų darželius ir mokyklas, jie dirba rajono mokyklose (netgi lenkiškose), darželiuose, gydymo įstaigose, teisėsaugos institucijose, paslaugų srityje ir t. t.
Šiuo metu Šalčininkų rajone lietuvių kalba mokytis galima 2 lietuvių gimnazijose, 4 vidurinėse ir 4 pagrindinėse mokyklose; lenkų kalba dėstoma 2 gimnazijose, 6 vidurinėse ir 8 pagrindinėse mokyklose; veikia 1 vidurinė ir 1 pagrindinė rusų mokyklos. Be to, veikia 11 lopšelių – darželių su lenkiškomis ir lietuviškomis grupėmis. Nuo 1995 metų lenkiškose grupėse vyksta lietuvių kalbos pamokėlės. Kiekvienoje grupėje yra kampelis, skirtas Lietuvai. Jame yra Lietuvos vėliavėlės, žemėlapis, knygos apie Lietuvą, nuotraukos. Tik primityviai mąstantis asmuo gali teigti, jog lenkų tautybės vaikai nieko nežino apie Lietuvą. Juk jie yra Lietuvos piliečiai, tad toks pasakymas yra rimtas įžeidimas.
Graudu, kad straipsnio autorė, kaip ir kai kurie vizito dalyviai, gyvenantys krikščioniškoje šalyje, nesupranta rekolekcijų prasmės. Pasirodo, kai kam reikia paaiškinti, kad įprastai rekolekcijos vyksta prieš Velykas bei Šv. Kalėdas. Tai laikas, skirtas labiau susitelkti ties Dievo paslaptimi, per pamaldas skaitomas ir analizuojamas Šventas Raštas, meldžiamasi, giedama, klausomasi pamokslų. Šalčininkų bažnyčioje rekolekcijos truko tris dienas. Kiekvienai iš vietinių mokyklų buvo paskirtos pamaldos, trunkančios 1-1,5 val. Kiekvienoje mokykloje vieną dieną buvo sutrumpintos pamokos ir suteikta galimybė vaikams ir jaunimui dalyvauti šventosiose mišiose. Taigi vaikai nelankė mokyklos ne tris dienas, o tik vieną popietę.
Sprendžiant iš straipsnio, vizitas Šalčininkų rajone jo dalyviams tapo tarpusavio nacionalistinių nuomonių išsakymu. Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė I. Gasparavičiūtė, darydama prielaidą, kad jeigu Lietuvos lenkams būtų suteikta teisė nesimokyti lietuvių kalbos, jie greičiausiai ja pasinaudotų, matyt, blogai žino vietinių lenkų suinteresuotumą mokyti vaikus lietuvių kalbos jau nuo darželio bei didinti pamokų skaičių naudojant tam fakultatyvinius užsiėmimus.
Straipsnyje minimi Eišiškėse veikiantis lietuvių – lenkų darželis, dvi gimnazijos – lenkų ir lietuvių (Lietuvių S. Rapolionio gimnazija su rusų klasių skyriumi), taigi yra aišku, kad kiekvienas gyventojas turi teisę pasirinkti, kokia kalba mokytis ir mokyti savo vaikus. Buvusio mokyklos direktoriaus Vytauto Dailydkos teigimas, kad lenkiškuose darželiuose yra auginamas „hitlerjugendas“, vaikų auklėjimo palyginimas su Adolfo Hitlerio vadovaujama Vokietijos nacionalsocialistine darbininkų partijai priklausančia jaunimo organizacija yra ne tik amoralus ir netinkantis pedagogui, bei ir giliai žeidžiantis lenkų mokyklų ir darželių jaunimą. Apmaudu, kad jaunimą išvadinęs „hitlerjugendu“ asmuo daug metų ėjo mokyklos direktoriaus pareigas. Kaip dabar turi jaustis tos mokyklos auklėtiniai? Buvusio gimnazijos direktoriaus vardas yra įpareigojantis ir pavyzdinis, į jį turi lygiuotis kiti pedagogai, tačiau šiuo atveju V. Dailydka apjuodino garbingą titulą, todėl vargu, ar jam galima vadintis buvusiu mokyklos direktoriumi. Gerbiantis save asmuo po tokių šmeižikiškų žodžių turėtų ne piktintis, o viešai atsiprašyti.
Be to, A. Voverienės pastebėjimas apie tai, kad Valstybės saugumo departamentas turi pasidomėti Šalčininkų krašte vykstančiais įvykiais yra niekuo neparemtas, o V. Dailydkos teiginiai tikrai verti atitinkamų instancijų susidomėjimo. Bet kurioje Europos šalyje vaikų ir jaunimo išvadinimai „hitlerjugendu“ viešoje erdvėje baigtųsi atitinkamomis sankcijomis.
Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos istorijos mokytojui Artūrui Andriušaičiui derėtų ne tik pasimokyti tolerancijos, bet ir, kaip būdinga istorikams, baigti kurti savo Lietuvos ir Lenkijos istorijos versijas bei juokinti žmones paskalų lygyje išsakytais teiginiais, kad lietuvių mokykloje pagal mainų programą besilankantys lenkų mokyklos mokiniai negalėjo parašyti jam dedikacijos lietuvių kalba ir kreipėsi pagalbos į Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokinius. Įdomu, ką jam atsakė mokiniai, kurie kiekvieną dieną leidžia kartu laisvalaikį, susitikinėja ir kalbasi ir lietuvių, ir lenkų, ir rusų kalbomis? Grįžę iš A. Andriušaičio pamokos J. Sniadeckio gimnazijos mokiniai buvo šokiruoti jo elgesiu. Pamokos metu mokytojas įžeidinėjo ir žemino mokinius, sakydamas, kad čia Lietuva ir joje turi gyventi lietuviai. Reikėtų dar pridurti, kad Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokinių tėvai ne kartą rašė gimnazijos direktoriui skundus dėl netinkamo Artūro Andriušaičio elgesio. Tai patvirtina ir faktas, kad pedagogas labai netaktiškai kalba apie lenkų mokykloje besimokantį jaunimą.
Komentuojant straipsnio pavadinimą belieka pasakyti, jog labai graudu, kad per tiek metų liko nesupras tas faktas, kad Šalčininkų krašte gyvena 80 proc. lenkų. Vis norima kažką primesti arba kitaip interpretuoti šią situaciją, tačiau tikrovė nuo to nepasikeis – istoriškai taip susiklostė ir kitaip nebus. Belieka tik mokėti tai tinkamai priimti ir gyventi su savitu, daugiataučiu ir daugiakultūriu Lietuvos kampeliu.
