Vasario 16-osios tradicijos Turgelių P. K. Bžostovskio vidurinėje mokykloje

Niekas nedrįstų ginčytis dėl Vasario 16-osios svarbos ir reikšmės Lietuvai. Manau, kad kiekvienas mokytojas lituanistas šią reikšmę jaučia ypatingai giliai ir stipriai. Tai šventė, kurios išskirtinis prasmingumas tautai ir valstybei reikalauja ir išskirtinio dėmesio minint Vasario 16-ąją mokykloje.

Tradiciniai Lietuvos istoriją primenantys ir kaskart aktualinantys renginių scenarijai yra, be abejo, būtini, bet vos pradėjusi dirbti  mokytoja suvokiau, kad gražaus patriotinio eilėraščio, dainos ar įvairia forma pateikiamų istorinių įvykių bei faktų  lyg ir nepakanka, dėl pačios paprasčiausios priežasties – anksčiau ar vėliau tokie „standartiniai“ renginiai tampa nuobodūs ne tik mokiniams, bet ir pačiam mokytojui. Mokykloje minima šventė tampa tarsi negyva, švenčiama tik todėl, kad reikia...

Pirmoji kilusi mintis švęsti kitaip buvo pasakoti Lietuvos istoriją lietuvių literatūros tekstais. Pasirinkti vieną ar du autorius ir remiantis jų kūrinių ištraukomis sukurti nuoseklų siužetą turinčią literatūrinę kompoziciją, pasakojančią apie svarbius mūsų šalies istorijos įvykius. Tokiu būdu mano mokiniai Justino Marcinkevičiaus trilogijos „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ žodžiais kalbėjo apie Lietuvos valstybingumo pamatų kūrimąsi, Kazio Bradūno rinkinių „Morenų ugnys“ ir „Sidabrinės kamanos“ eilėraščiais pasakojo apie visa ištveriančią ir galinčią atsikurti Lietuvos žemę, Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ bei Juozo Žlabio-Žengės „Anykščių šilelio: nervuotos poemos“ eilutėmis mąstė apie sunykusią ir kaip šilelis iš naujo ataugančią Lietuvą. Taip Vasario 16-osios renginiuose susitiko istorija ir literatūra. Susitiko ne kaip iliustruojančios viena kitą, bet kaip gyvai viena kitoje esančios. Mokiniai ne tik prisiminė šalies istoriją, bet ir plėtė literatūros suvokimo bei interpretavimo galimybes.

Po pirmojo pavykusio žingsnio kartu su mokiniais drįsome žengti dar toliau: nuo literatūrinės kompozicijos iki teatro spektaklio. Praėjusiais metais vaidintame Kazio Binkio „Atžalyne“ kalbėta šiandienos Lietuvai itin aktualia tema – apie tvirtą vertybinį pagrindą turintį jauną žmogų, kuris drąsiai ir išdidžiai kurs savo šalies ateitį.

 

Šiais metais užsibrėžtas ir sėkmingai pasiektas dar sudėtingesnis tikslas – Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“. Istorinės dramos premjera įvyko du kartus: mokyklos aktų salėje ir Turgelių kaimo kultūros namuose bendro lenkiškos Turgelių Povilo Ksavero Bžostovskio vidurinės mokylos ir lietuviškos Turgelių vidurinės mokyklos Vasario 16-osios renginio metu dalyvaujant svečiams ir kaimo bendruomenei. Dar labai jauni ir nepatyrę šeštos, aštuntos ir dešimtos klasių aktoriai užkulisiuose vos tramdė jaudulį, bet scenoje nuoširdžiai stengėsi savo vaidmenis atlikti kuo geriau ir, manau, kad jiems puikiai pavyko Lietuvos Nepriklausomybės dieną priminti vieną įdomiausių  mūsų šalies istorijos puslapių: didingą bei tragišką Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istoriją.

Nuoširdi mokinių pagalba kuriant šokius, dekoracijas, parenkant muziką ir t.t., noras vaidinti ir dalyvauti yra geriausi įrodymai, kad pasirinktas Vasario 16-osios minėjimo būdas yra teisingas. Jau tradicija tampantys literatūros tekstais Lietuvos istoriją pasakojantys renginiai yra įdomūs ir aktualūs visiems mokyklos bei kaimo bendruomenės nariams. Belieka tikėtis, kad šią tradiciją P. K. Bžostovskio vidurinėje mokykloje pavyks puoselėti dar ne vienerius metus.

Diana Jelmakaitė,
lietuvių kalbos mokytoja