Ypatingi ypatingos mokytojos mokiniai

Kartais sakoma, kad iš mokytojo pažinsi mokinius. O ką galima pasakyti, kai iš vienos klasės „užauga“ net keturi lakūnai, mokslininkai, mokytojai? Taip! Nepaprasta mokytoja Anastasija Slanevska užaugino iš tiesų žymių eišiškiečių kartą! Šiandien Eišiškių gimnazijoje susitiko prieš 60 metų Eišiškių mokyklą baigę absolventai: Jan Olechnovič, Henrik Galin, Tadeuš Bužinski, Vanda Bužinska, Romuald Seracki, Edvard Mickevič, Vilhelm Voišnis, Leonard Slanevski. Į susitikimą atvyko jų mokytojas Anatolij Kosenko ir draugas Michal Sinkevič, kitų laidų absolventės – Danuta Obločinska, Česlava Sliževska, Helena Sankovska, Zofija Venckevič, o taip pat Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Regina Markevič, baigusi šią mokyklą.

Taip susiklostė, kad 1958 laidos absolventai rinkosi ne vien iš Eišiškių ir Vilniaus, bet ir Lenkijos, Rusijos. Išsibarstę po pasaulį, jie visada palaikė ryšį ir palaikė vieni kitus sunkiomis akimirkomis. Mintys apie gimtuosius kraštus ir įskiepytos vertybės neleido jiems pamiršti vieniems kitų. Atvykę į susitikimą absolventai dalijosi prisiminimais, pasakojo apie savo pasiekimus, tačiau juos suvienijo dar vienas svarbus įvykis. Mokytojos Anastasijos Slanevskos sūnus Leonid Slanevskij, gyvenantis Sankt Peterburge, išleido klasiokų ir kitų buvusių mokinių prisiminimų knygą apie mokytoją Slanevską, kuri pasirodė vos prieš savaitę. Knygos pasirodymą motyvavo 2014 metais socialiniame tinkle Facebook sukurta grupė „Mokytojos Slanevskos mokiniai“. Savo klasioko Henriko Galinio paragintas Leonid pradėjo rinkti kitų mokinių prisiminimus. Leidinyje apie ypatingą mokytoją išspausdinti Helenos Sankovskos, Zofijos Venckevič, Irenos Songin (Maslovos), Jano Kuncevičiaus, Michalo Sinkevičiaus, Jano Olechnovičiaus, Henriko Galinio, Galino Michalkevič, Gžegožo Ivaško ir medicinos mokslų daktaro, Naugarduko vidurinės mokyklos absolvento, profesoriaus N. Gurino prisiminimai.

Leonid Slanevskij – iš Eišiškių kilęs lakūnas, kurį į Sankt Peterburgą atvedė jo pasirinkta aviatoriaus profesija, atvežęs parodyti savo mamos Vilniaus S. Batoro Universiteto baigimo diplomą, klasės nuotraukas. Jo draugas Vilhelm Voišnis, šiuo metu gyvenantis Lenkijoje, apie savo išvykimą iš gimtųjų kraštų pasakoja kaip apie didžiulį nuotykį, nes su visa šeima išvyko į Lenkiją mokyklos baigimo metais. Studijavęs Gdanske, Kijeve, vėliau dirbęs Nigerijoje ir JAV, jis pasižymėjo kompiuterinės technikos, automatikos srityse. Vilhelm yra išskirtinis Tarptautinės automatizavimo sistemų draugijos narys ir Tarptautinės elektros ir elektronikos inžinierių asociacijos narys. 

Aviatoriai Tadeuš ir Henrik – taip pat dalijosi prisiminimais, be galo gražius žodžius Mokytojai skyrė Jan Olechnovič, apie mokyklos laikus nuoširdžiai ir švelniai atsiliepė Michal Sinkevič ir mokytojas Anatolij Kosenko.

Apie mokytoją Anastasiją Slanevską, atstojusią mamą, švelniai kalbėjo Danuta Obločinska, pabrėžusi, jog ji buvusi unikali ir labai išsilavinusi asmenybė, turėjusi mokyti ne vaikus mokykloje, o dėstyti universitete.

- Kiekviena mokytojos Anastasijos pamoka buvo pavyzdinė. Ji visada sakė, jog būtina mokytis daugiau, negu yra vadovėlyje, stengtis dar labiau ir tik tuomet pasieksi aukštumų. Jos gyvenimiškosios tiesos daugeliui iš mūsų tapo kelrode žvaigžde, padėjo rinktis profesiją, tapti asmenybėmis. Tapau mokytoja, nes turėjau idealų pavyzdį, darbe vadovavausi parodytu mūsų visų mokytojos pavyzdžiu, esu dėkinga likimui, kad galėjau būti Anastasijos Slanevskos mokine,- pasakė Danuta Obločinska.

Susitikime dalyvavusi Švietimo ir sporto skyriaus vedėja Regina Markevič taip pat pabrėžė, kad mokytojas – tai ne profesija, tai gyvenimo misija, kurią įgyvendino mokytoja Anastasija, padėjusi tapti Eišiškių mokyklos absolventams mokytojais, medikais, lakūnais.

Eišiškių gimnazijos direktorius Robert Sliževski pasidžiaugė įvykusiu susitikimu ir dėkojo 1958 metų absolventams už jų patriotiškumą, meilę gimtajam kraštui, ypatingą ryšių su mokykla ir atmintį.

Bendra nuotrauka, įrašas prisiminimų knygoje, šilti apkabinimai... Tačiau svečiai neskubėjo skirstytis... Šis susitikimas tikrai neeilinis, nes parodo žmonių mokėjimą ir norą dalintis savo gyvenimu, palikti čia dalį savęs ir atsigerti bent nedidelį gurkšnį iš gimtojo šulinio.


Inesa Suchocka