Zavišonys – čia buvo kuriama LLS

Tikrai nebuvo kaip prieš 25 metus, kai atvyko čia slaptai ir netikri dėl tolimesnių veiksmų. Tačiau ir dabar, ir tada juos lydėjo didžiulis susijaudinimas ir priimto sprendimo teisingumo jausmas.
Š. m. vasario 20 d. Zavišonių darželyje susitiko Lietuvos lenkų sąjungos įkūrėjai Šalčininkų rajone: Zdzislav Palevič, Januš Obločinski, Josif Rybak, Sofija Griaznova, Regina Bucko, Irena Šabliskaitė. Trūko septintojo iniciatyvinės grupės nario – Stanislavo Davlidovičiaus, mirusio prieš kelerius metus. Prieš pradedant dalytis prisiminimas susirinkusiems koncertavo darželinukai, pristatę nuostabią patriotinę programą. Jie buvo padovanoti gausiais susirinkusiųjų aplodismentais.

 

- Sąžiningai prisipažinsiu, kad daugelį metų dalyvaujant įvairiuose susitikimuose, prireikė 25 metų darželinukų atliekamam Lenkijos himnui išgirsti. Nuostabiai tai padarė – garsiai, aiškiai! Esu labai susijaudinęs ir kartu įsitikinęs veiklos, pradėtos čia prie 25 metus, teisingumu. Šiandien tai atrodo kaip akivaizdus ir natūralus dalykas, tačiau nebuvo lengva, nes tikrovė buvo kitokia ir lenkų organizacijos steigimas reikalavo labai daug drąsos. Eidamas Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų skyriaus pareigas norėčiau nuoširdžiai padėkoti pirmajam mūsų organizacijos pirmininkui Janušui Obločinskiui, o taip pat visiems žmonėms, su kuriais turėjau garbės veikti lenkiškumo labui, - kalbėjo Lietuvos lenkų sąjungos Šalčininkų skyriaus pirmininkas Zdzislav Palevič, prieš įteikdamas garbės raštus aktyviausiems LLS Zavišonių būrelio nariams.

 
 
Savo atsiminimais su susirinkusiais dalinosi Januš Obločinski, Sofija Griaznova, Josif Rybak, Irena Šablinskaitė.

Kalbėdamas apie penkias tiesas, priimtas I - ajame LLS suvažiavime Vilniuje, pirmasis LLS Šalčininkų skyriaus pirmininkas pirmiausia kalbėjo apie kiekvieno žmogaus pozicijos lenkiškumo atžvilgiu svarbą.

 

- Penkios svarbios tiesos: esame lenkai; Lietuva – Tėvynė, Lenkija – motina; tėvų žemė – mūsų žemė; protėvių kalba ir tikėjimas –anūku kalba ir tikėjimas; lenkas lenkui ir visiems žmonėms – brolis. Ar jos buvo įgyvendintos? Geriausiai realizavome tik paskutinę tiesą. Esame tolerantiški, kartais net per daug, reaguodami į kai kurių nacionalistinių jėgų elgesį. Lietuva yra mūsų Tėvynė geografiniu požiūriu, Lietuvos valstybė tapo mūsų pamote, o ne motina. Lenkų kalba vejama į paraštes, tačiau dažnai dėl mūsų kaltės, nes nevartojame jos net ten, kur niekas nedraudžia: šeimoje, gatvėje,  parduotuvėje, net lenkų mokyklos koridoriuje vaikas ne visada kalba lenkiškai. Šie žodžiai turi patekti į mūsų širdis. Neturime gyventi ir dirbti bet kaip. Turime gyventi ir dirbti gerai. Mūsų pasiekimas – didžiuliai, tačiau dar daug ką turime nuveikti, - kalbėjo Januš Obločinski.

 

Prisiminimais galima dalintis be galo. Ponia Regina Bucko atnešė pirmojo steigiamojo susitikimo Kultūros namuose scenarijų, ponia Sofija Griaznova bandė prisiminti prezidiumą ir kaip gąsdinančiai atrodė pirmoji publikos eilė, kurioje sėdėjo priešiškų politinių jėgų atstovai. Šiandien tokie prisiminimai vertinami ne tik kaip sentimentalūs ir romantiški. Ta didžiulė drąsa, kuriai ryžosi „Šalčininkų septintukas“, peraugo į didžiulį patriotinį judėjimą, kuriame daugelis atrado savo vietą ir užtikrintais žingsniais eina naujų pasiekimų ir jubiliejų link.

 

Irena Kolosovska