ŽMOGUS, KŪRĘS GROŽĮ

Besiskleidžiantis pavasaris primena  trauką sielos grožiui, spalvai ir skelbia naujų emocijų, potyrių paiešką. Smagu, kai akis pagauna sužaliavusios pirmosios žolės smaragdą, o dangų papuošia išsklidusių debesų ūkas.

Tokią šviesią pavasario dieną išsiruošėme aplankyti Šalčininkų rajono garbės pilietės tautodailininkės Anos Krepštul  muziejų, kuriuo jau spėjo pagarsėti gimtasis dailininkės Tabariškių kaimas.

Muziejaus direktorė Danuta Moločko vis dar su jauduliu ir virpančiu balsu pasakoja sesers gyvenimo epizodus, paženklintus nepaliaujamo skausmo ir  didelės kančios. O klausytojų akys nevalingai bėgioja nuo vienos prie kitos ekspozicijos, kuriose įamžinta dailininkė, sėdinti gimtosios trobos prieangyje  su teptuku  rankoje, kitoje nuotraukoje stebime neįmantrų dailininkės kambarį, kuriame patys reikalingiausi daiktai... Atrodo, kad tuo išgirsime Anos Krepštul balsą, kviečiantį pasisvečiuoti... Taip viskas miela ir artima, atrodo, visa muziejaus aplinka skleidžia jaukią namų atmosferą.

 

Paveiktus įtaigaus žodžio Danuta Moločko kviečia į kitas muziejaus sales, kuriose visų lankytojų žvilgsnius ilgam prikausto įspūdingi Anos Krepštul tapyti paveikslai. Stebina ir pakeri  iš portretų žvelgiančios akys, bylojančios gyvenimo išmintį, tėvų rūpestį, jaunystės šėlsmą...

Sužavi gražiausių gėlių kompozicijos,  pavilioja gamtos peizažai: čiurlenančio upelio vingis, sniegu pasipuošusi gimtojo kaimo panorama, ramaus vakaro saulėlydžio gaisai. Netikėtai švelnius potepius ir įsivyravusią idilę sugriauna lūžusio beržo kamieno aimana... Vėl išgirstame Danutos Moločko pasakojimo tęsinį, kuris primena, kad kiekviena tautodailininkės diena prasidėdavo ir baigdavosi neišmatuojamu skausmu, tačiau nei vienas paveikslas nesuteikia nei mažiausios užuominos apie tapytojos iškęstas likimo siųstas negandas.

Palikę ekspozicijas, kurios lankytojus kviečia nuo muziejaus įkūrimo pradžios, neskubėdami įeiname į naują, neseniai įrengtą patalpą, kurioje eksponuojami tekstilės darbai. Įeiname ir aiktelėjame. Atrodo, jog patekome į močiutės kambarį, kurį vis dar puošia kruopščiai  išsiuvinėtos, išlygintos, iškrakmolintos staltiesės ir staltiesėlės, dienos šviesą prislopina lininės įmantriais raštais išsiuvinėtos užuolaidos, o žingsnius slopina rankų darbo skiaučių kilimas. Tik visa tai neįprastose vietose, o skoningai įrėminta  ir pateikta muziejaus lankytojo akiai. Taip norisi paglostyti paukštelį, tupintį ant šakos, nuo gėlės žiedo nupurtyti rasos  lašelį... Vaikštome sužavėti,  baimindamiesi išsklaidyti močiutės kambario kerus...

Bet ir vėl  Danutos Moločko balsas sugrąžina į realybę, klausomės pasakojimo tęsinio ir bandome įsivaizduoti, kokia   išradinga buvo dailininkė Ana Krepštul, kūrusi įspūdingus darbus įvairia technika, kvietusi per kančią pažinti grožį.

Užveriame muziejaus duris, dėkojame visiems, kurie išsaugojo dailininkės palikimą, parengė ekspozicijas ir garsina Anos Krepštul vardą Lietuvoje ir už jos ribų.


Rasytė Matulevičienė
Butrimonių Anos Krepštul vidurinės mokyklos mokytoja