Edvard Kurkaniec

Edvard Kurkianec gimė 1961 m. lapkričio 1 dieną Baltojoje Vokėje. 1979 metais įstojo į Žvalgybos technikos ir naudingųjų iškasenų telkinių institutą. Nuo 1980 iki 1982 metų tarnavo kariuomenėje, prie Minsko, Baltarusijos Respublikoje. Tarnavimo metais, kai išveždavo būrį kareivių keisti sargybą į mišką, pradėjo domėtis medžio šaknimis. Tais metais susidūrė ir su galingu ąžuolu.

1982 metais grįžęs iš kariuomenės dar dvejus metus studijavo Žvalgybos technikos ir naudingųjų iškasenų telkinių institute. 1984 metais baigė institutą.
Trejus metus dirbo geologijos srityje. Važinėdavo po visą Lietuvą. Domėjosi istorija.

2000 metais rado beržo kamieno išaugą miške. Ir pradėjo domėtis liaudiška medžio drožyba. E. Kurkianco žodžiai: „Pats medis rodo, kas iš jo išeis. Aš tik valau medį. Ir gaunu rezultatą".

Visus darbus daro kirviu ir kaltu. Kitų instrumentų nenaudoja. Jo rankomis padarytos gražios skulptūros iš medžio ir įdomios figūros iš beržo kamieno.

Dirba Baltosios Vokės katilinės viršininku. Turi geležinių įrankių ir kitų įdomių dalykų surinktą kolekciją. Dar domisi Baltosios Vokės istorija ir jos teritorija.

Jevgenij Ostrovskij

Jevgenij Ostrovskij gimė 1938 m. gegužės 7 d. Železnovodske, Stavrapolio krašte. Senelio šeimoje buvo menininkų ir artistų. Jo tėvas, kaip ir senelis, baigė Vienos konservatoriją. Grojo smuiku. Kai jam buvo 11 metų, į jo rankas papuolė žurnalas „Žiburėlis" su Leonardo Da Vinčio piešiniais.

Nuo tuo laiko Jevgenij ilgais pokariniais vakarais pradėjo piešti. Persikrausčius į Vilnių jo pirmuoju mokytoju buvo Dailės Akademijos 3-čios klasės studentas, Vincas Norkus. Tai truko 2 metus. Nuo 5-os klasės J. Ostrovskij gyveno su savo senele Vera Stepanovna Železnovodske. Senam žmogui buvo reikalingas padėjėjas. Jo braižybos konsultantu tapo mokytoja Jelizaveta Pavlovna Zotčik. Baigęs 8-ą klasę įstojo į Rostovo profesinę mokyklą. Studijuoti šitoje profesinėje mokykloje jis nenorėjo. Neturėjo noro būti braižybos ir tapybos mokytoju.

1956 m. būdamas 10 klasės mokiniu dalyvavo miesto parodoje ir gavo padėką už nupiešta autoportretą. Po senelės mirties atvažiavo pas tėvus į Vilnių. Tais metais norėjo įstoti į Dailės Akademiją, bet pavėlavo. 1957 m. įstojo į technikumą. Baigęs technikumą pradėjo dirbti 5 lygio specialistu. Vėliau tarnavo Sovietų armijoje. Po tarnavimo metų vėl įstojo į technikumą.

Dirbo technologu, meistru. 3 metus PTU mokė vaikus. Po to perėjo į elektroninės grafikos institutą, ėjo mechaninio skyriaus viršininko pareigas. O vėliau tapo mechanizacijos biuro viršininku.

1991 m. darbe vyko kadrų mažinimas. Jį atleido iš darbo.

Dirbo institute, organizuodavo savo darbų parodas.

1995 m. Naujosios Vilnios internato mokyklos Nr.3 direktorius pakvietė jį dirbti 7-10 klasių mokytoju. Po pamokų dar turėjo meno studiją. Vaikų darbai buvo pristatyti miesto parodose. Jo parodos veikė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Vokietijoje, Lenkijoje.

Nuo 1988 m. iki šios dienos jis parduoda savo darbus Vilniuje. Dabar pakeitė gyvenamąją vietą. Iš triukšmingos sostinės persikėlė į gražų ir tylų kaimą prie gražios Versekos upės. Gyvena netoli Eišiškių, Purvėnų kaime (Šalčininkų raj.).

J.Ostrovskio paveikslų yra beveik visame pasaulyje.